DUTY

Prie žemo, seno rašomojo stalo, apšviesto blausia staline lempa sėdėjo pavargęs žmogelis. Paraudusios akys nervingai žiūrėjo į zonos žemėlapį, pirštais nervingai barbeno į stalą. Sunkiai atsidusęs atsilošė girgždančioje kėdėje, lėtai užmerkė akis ir pirštais pasitrynė smilkinius. Už durų pasigirdo krebždesys ir tylūs balsai, tyliai grojusi gitara nutilo. Pasigirdo negarsių šūksnių, po kelių akimirkų į garsų pusę nubildėjo keletas sunkių kerzų savininkų barškėdami ginklais. Eilinė diena Zonoje, vėl kas nors ką nors kam nors kažkur už kažką ir taip toliau. Žmogelis pakilo nuo rašomojo stalo, pasitikrino seną gerą draugą makarovą, kulkos sprogstamosios neseniai iš kariškių bazės, saugiklis nuimtas. Garsai už durų nutilo.

Žmogelis susimąstė, eiti pažiūrėti ar kariai patys susitvarkė, gal koks monstras prie bazės pasirodė bet šūvių nesigirdėjo, gal izlomas į svečius užsukti norėjo, o gal pats Juodasis pasirodė, velniai jį matė ramų. Na, ramu, reikėtų pamiegoti kelias valandas, nes jau savaitė ant kojų, po kelias valandas teko tik prisnūsti. Lėtai apsisuko ir priėjo prie stalo, jau ketindamas atsisėsti. Smūgis į duris buvo visiškai netikėtas, sudrebėjo net sienos pažerdamos dulkes, ant durų pakabintas rėmelis su DUTY karių nuotrauka nulėkė į kitą kambario pusę ir atsitrenkęs į sieną pažiro šukėmis. Užraktas kaip nekeista atlaikė smūgį, bet viršutinis durų vyris skilo pusiau ir garsiai barkštelėjęs nusirideno grindimis, durys pakrypo ir užstrigo staktoje. Žmogelio prie stalo jau nebuvo, sekundės dalį po smūgio į duris pasigirdo šūvis ištaškęs kambarį apšvietusią lempą palubėje, dabar kambarį apšvietė tik ant stalo stovintis šviestuvas. Tamsiame kampe, prie sienos šešėlyje žmogelis laikė į duris nutaikyta makarovą, kita ranka karštligiškai bandydamas užtaisyti kalašą. Kelis kartus lėtai įkvėpė ir iškvėpė, širdis pradėjo plakti lėčiau, gaudydamas kiekvieną garsą ir kuo įmanoma tyliau kvėpuodamas mastė kas gi čia galėjo būti. Per plyšius tarp durų matėsi prožektorių skleidžiama šviesa, vadinasi koridoriuose nėra elektros, tikėtina, kad ir prieigos neapšviestos, gali ir monstrai užsukti ir kiti nelabieji apsilankyti, nors šviesa, kad ir kokia būtų naktį kažkiek atbaido mutantus ir monstrus, o dabar…..ech….

Girdėjosi neaiškūs šūksniai ir komandos, kažkas kažkam kažką šaukė, klausinėjo, atsakinėjo. Nesigirdėjo nieko konkretaus, bet buvo aišku, kad kariai panikavo. Antras smūgis į duris buvo dar stipresnis, palubėje voratinkliuose tupintys vorai tikriausiai iškrito iš savo tinklų. Durų lentos lėtai išsilenkė ir garsiai traškėdamos perlūžusios nuskrido į kambario vidų. iš paskos durų į kambarį įskrido kažkoks neaiškus beformis kūnas. Atrodė kad praėjo amžinybė nors nespėjo net dulkės nusėsti kai į kambarį lėtai ištiesęs tuščias rankas įėjo žmogysta. Senas, nutrintas ploščius apsiaustas apsidengęs kerpėmis ir žolių liekanomis bei seniai sustingusiu purvu, už nugaros kabėjo daiktamaišis kurio išvaizda bylojo, kad jis matė tikriausiai daugiau nei jo šeimininkas, kaustyti kariniai batai kuriais matyt ir buvo išspirtos durys, gobtuvas ant galvos slėpė veidą tik lėtai rūkstančios cigaretės galiukas kiekvieno įtraukimo metu šiek tiek raudonai apšviesdavo purviną ir pavargusį veidą. Pastovėjo tarpdurį keletą akimirkų kol akys priprato prie kambario šviesos ir pasisuko į šešėliuose pasislėpusį žmogelį.

Vadas tyliai stebėjo atvykėlį nežindamas ką su juo daryti, atrodo ir nepavojingas, bet sugebėjo praeiti pro apsaugą, užtvarus iki pat kabineto, turėtų būti pavojingas ir patyręs, tikriausiai ir informacijos turi įdomios. Įdomu kiek už tokį stalkerį pasiūlytų kariškiai.

• – Tai tu duty vadas ? Kalbėsi ar toliau žiūrėsi į mane kaip į pasipelnymo galimybę?

Vadas apsisprendė, nepažįstamąjį reikia perduoti kariškiams. Kariškiai tikrai atsidėkos, ir mažiau vargo bus aiškinantis kas prie ko, laiko ir taip nėra, o dar užsiimti tardymais, vėliau draugeliai pasirodys, vėl klausimai.

• – Ne, mes nekalbėsim, įsiveržei nekviestas, sulaužei duris, sukėlei paniką bazėje, kas tu toks kad aš tavo istorijos išvis klausyčiau. O jei ką ir žinai naudingo tai papasakosi kariškiams, o jie man perduos.
• – Hmmm, atvykėlis gūžtelėjo pečiais, lėtai ištiesė tuščias rankas, sugniaužė kumščius tarytum laukdamas kol jam uždės antrankius.

Kaip ir reikėjo tikėtis labiausiai drąsus karys pamėgino prieiti iš šono ir užsegti antrankius. Atvykėlis lėtai kaip sulėtintame filme atgniaužė kumščius, kiekvienoje rankoje buvo po granatą be žiedo, kaip koks fokusininkas iš Lasvegaso. Karys sustingo, pabalo ir lėtai atbulomis pasitraukė, likę kariai kurie matė šį virsmą irgi lėtai atsitraukė keliais žingsniais nuo atvykėlio, kiek tik leido sienos, tarytum tie keli žingsniai išgelbėtų nuo dvejų granatų sprogimo.

Vadas nervingai kramtė lūpas, ne ant to užsiroviau. Galvoje tikrino visas galimybes. Labiausiai bandė prisiminti visus kurie galėtu Zonoje daryti tokius triukus. Teks nusileisti ir išklausyti šį stalkerį, atrodė, kad tai geriausias būdas išsaugoti savo kailį, o gal ir nieko neįvyks. Vadas lėtai atsidarė viršutinį stalčių ir išsitraukė butelį su stikline, kelias sekundes pamąstė ir ištraukė dar vieną stiklinę.

• – Su tokiais argumentais nepasiginčysi, pakalbėkim; vadas lėtai pripylė stiklines ir vieną pastūmė link atvykėlio. Aš Skatas Duty vadas ar kažkas panašaus.

Tokie veiksmai leido suprasti kad kariams kambaryje būti neprivaloma ir kariai lėtai bet atstatę ginklus pasišalino iš kambario. Dėkui vadui jei kas ne taip tai bent jau išsaugojo kitų gyvybes.

• – Aš žinau kas tu. Tarė atvykėlis, jis padarė vos matomą judesį ir granatos dingo iš jo rankų. Priėjo prie stalo pasistatė nuvirtusią kėdę, atsisėdo ant jos ir ramiai paėmęs pasiūlytą stiklinę gurkštelėjo.
• – Aš tikriausiai žinau apie jus daugiau nei jūs galvojate. Vadas Skatas, sutariate su kariškiais, nesutariate su freedomu, bandote kontroliuoti Zoną ar ją išvis sunaikinti, medžiojate mutantus ir monstrus, kai turite geriate kai neturite sėdite Bare. Po to kai barmenas pasitraukė nebekontroliuojate baro veiklos. Baras išvis pasidarė nepriklausoma respublika. Prieš kelis metus nesėkmingai bandėte susprogdinti generatorių, bet nekas gavosi teko jums padėti. Nesugebėjote susikooperuoti su niekuo, kad sugrūstumėt monolitą atgal į zonos centrą.

Vadas tarp pirštų sukiojo stiklinę, na, kalba tą ką beveik visi žino tik apie generatorių mažai kas žino tikrąją istoriją.

• – Iš kur žinai, kad ne mes susprogdinome generatorių?
• – Nes jį susprogdinome mes. Iš mūsų penketuko tik aš likau vienas, kiti gavo tokias dozes radiacijos, kad švietė net dieną.
• – Aš girdėjau apie tokios grupės egzistavimą, bet nežinojau, kad kas nors liko gyvas.
• – Aš likau, visa kita nesvarbu, mūsų idėjos dėl zonos gal ir ne visos sutampa, bet dauguma aš palaikau todėl nusprendžiau prisidėti prie jūsų. Manau būsiu naudingas tiek savo žiniomis, tiek patarimais. Paskutinius metus praleidau zonos gilumoje todėl tikėtina turiu šiokios tokios vertingos informacijos.
• – Prieš kalbant apie tavo naudingumą man reikia žinoti su kuo turiu reikalų nes kolkas tau limpa tik fokusininko pravardė.
• – Aš jau turiu pravardę Zonoje. Aš buvau tas, kuris sukonstravo bombos brėžinius generatoriaus sprogdinimui ir persiunčiau juos jums.

Vadas pašoko nuo kėdės, vargšė nulėkė palei sieną, stalas sudrebėjo nuo vado įremtų kumščių į jį.

• – Ar čia tikrai tu, nusiimk gobtuvą; drebantis vado balsas išdavė jo susijaudinimą.

Atvykėlis lėtai nusimetė gobtuvą, purvinas veidas, plonos suspausto lūpos su maža šypsenėle, gilios žvitrios akys, trumpi plaukai nuo prakaito sulipę į vientisą masę.

• – Bomberi čia tu?!  Tu gyvas, negaliu patikėti; vos ne šaukdamas Skatas per stalą puolė spausti ranką Bomberiui.
• – Ramiau ramiau, vaikinai ne taip supras.
• – Tai jau tikrai. Po to ką tu čia išdarinėjai jiems reikėjo pasikeisti triusikus. Keista kad duris išlaužei, o ne išsprogdinai.
• – Na kam sprogdinti, tai ką po to reikės taisyti. Be to turėjau gerą taraną.

Tik dabar Skatas prisiminė tą neaiškų pavidalą, kuris įskrido į kambarį iš paskos durų. Pasisukęs į kampą pamatė didelį medžiaginį maišą kuris lėtai rangėsi ir judėjo tarytum gyvatė vidury žiemos.

• – Kas čia? – paklausė vadas ir jo žvilgsnis bėgiojo nuo maišo į Bomberį ir atgal
• – Dovanėlė, pamišusio mokslininko svajonė ir dar bala žino kas.
• – Ta prasme?
• – Pats pažiūrėk.

Vadas priėjo prie gulinčio maišo ir nestipriai kelis kartus paspyrė jį, tas keliom sekundėm sustingo, o tada pradėjo dar stipriau rangytis skleisdamas

gargaliuojančius garsus. Vadas laikėsi atstumo kol tas rangėsi, tada lėtai priėjo ir atlaisvino maišo viršų užtempta virve. Iš maišo išlindo žmogaus galva. Plaukai sulipę nuo kraujo ir purvo, raudonom kraujagyslėm išvagotos kerštu degančios akys, veidas murzinas ir randuotas, burnoje toks pats purvinas skuduras, pro lūpų kampučius lėtai dribo žalsvos spalvos seilės ir putos, pamėlusios atsilapojusios ausys styrojo kaip svetimkūniai. Žmogelis pasimarkstė nuo šviesos ir stipriai truktelėjęs virves pamėgino išsilaisvinti. Virvės buvo geros ir tokį mėginimą išlaikė nors traškėjo kaip reikalas.

• – Kas čia per vienas? Tamsoje tikrai nušaučiau kaip kokį mutantą ar zombį. Vaizdelis kaip iš pragaro lendant velniui.
• – Grįždamas nuo miesto prigriebiau vieną iš monolito, jei nežinojai, tai jie sumontavo savo prakeikta„smegenų kepintoją“ ir ramiai pasitraukė giliau į zoną gaudyti likusių gyvų įsitikinę, kad niekas nepraeis pro jį. Čia vienas tokių. Dar nevisai iškeptom smegenim. Galėsit jį ištardyti, gal žinos kokios naudingos informacijos, o blogiausiu atveju galima mokslininkams priduoti. Jei nepyksi norėčiau nusiprausti ir bent kelias valandas pamiegoti, savo vyrams pasakyk kad nelystu toliau už bazės ribų aplink viską užminavau. Tai jeigu kas ir bandys praeiti nepastebėtas tai tikrai pasigailės.
• – Suprantu, pačiam netenka išsimiegoti, bet jei tu pasirūpinai apsauga tai ir aš mielai nusnūsiu, eik ryt pakalbėsim.

O pats atsisukęs į durų skylę pašaukė vieną iš karių ir liepė maišą ir jame esantį žmogelį uždaryti ir saugoti.

Kita diena.