DUTY
Prie žemo, seno rašomojo stalo, apšviesto blausia staline lempa sėdėjo pavargęs žmogelis. Paraudusios akys nervingai žiūrėjo į zonos žemėlapį, pirštais nervingai barbeno į stalą. Sunkiai atsidusęs atsilošė girgždančioje kėdėje, lėtai užmerkė akis ir pirštais pasitrynė smilkinius. Už durų pasigirdo krebždesys ir tylūs balsai, tyliai grojusi gitara nutilo. Pasigirdo negarsių šūksnių, po kelių akimirkų į garsų pusę nubildėjo keletas sunkių kerzų savininkų barškėdami ginklais. Eilinė diena Zonoje, vėl kas nors ką nors kam nors kažkur už kažką ir taip toliau. Žmogelis pakilo nuo rašomojo stalo, pasitikrino seną gerą draugą makarovą, kulkos sprogstamosios neseniai iš kariškių bazės, saugiklis nuimtas. Garsai už durų nutilo.
Žmogelis susimąstė, eiti pažiūrėti ar kariai patys susitvarkė, gal koks monstras prie bazės pasirodė bet šūvių nesigirdėjo, gal izlomas į svečius užsukti norėjo, o gal pats Juodasis pasirodė, velniai jį matė ramų. Na, ramu, reikėtų pamiegoti kelias valandas, nes jau savaitė ant kojų, po kelias valandas teko tik prisnūsti. Lėtai apsisuko ir priėjo prie stalo, jau ketindamas atsisėsti. Smūgis į duris buvo visiškai netikėtas, sudrebėjo net sienos pažerdamos dulkes, ant durų pakabintas rėmelis su DUTY karių nuotrauka nulėkė į kitą kambario pusę ir atsitrenkęs į sieną pažiro šukėmis. Užraktas kaip nekeista atlaikė smūgį, bet viršutinis durų vyris skilo pusiau ir garsiai barkštelėjęs nusirideno grindimis, durys pakrypo ir užstrigo staktoje. Žmogelio prie stalo jau nebuvo, sekundės dalį po smūgio į duris pasigirdo šūvis ištaškęs kambarį apšvietusią lempą palubėje, dabar kambarį apšvietė tik ant stalo stovintis šviestuvas. Tamsiame kampe, prie sienos šešėlyje žmogelis laikė į duris nutaikyta makarovą, kita ranka karštligiškai bandydamas užtaisyti kalašą. Kelis kartus lėtai įkvėpė ir iškvėpė, širdis pradėjo plakti lėčiau, gaudydamas kiekvieną garsą ir kuo įmanoma tyliau kvėpuodamas mastė kas gi čia galėjo būti. Per plyšius tarp durų matėsi prožektorių skleidžiama šviesa, vadinasi koridoriuose nėra elektros, tikėtina, kad ir prieigos neapšviestos, gali ir monstrai užsukti ir kiti nelabieji apsilankyti, nors šviesa, kad ir kokia būtų naktį kažkiek atbaido mutantus ir monstrus, o dabar…..ech….
Girdėjosi neaiškūs šūksniai ir komandos, kažkas kažkam kažką šaukė, klausinėjo, atsakinėjo. Nesigirdėjo nieko konkretaus, bet buvo aišku, kad kariai panikavo. Antras smūgis į duris buvo dar stipresnis, palubėje voratinkliuose tupintys vorai tikriausiai iškrito iš savo tinklų. Durų lentos lėtai išsilenkė ir garsiai traškėdamos perlūžusios nuskrido į kambario vidų. iš paskos durų į kambarį įskrido kažkoks neaiškus beformis kūnas. Atrodė kad praėjo amžinybė nors nespėjo net dulkės nusėsti kai į kambarį lėtai ištiesęs tuščias rankas įėjo žmogysta. Senas, nutrintas ploščius apsiaustas apsidengęs kerpėmis ir žolių liekanomis bei seniai sustingusiu purvu, už nugaros kabėjo daiktamaišis kurio išvaizda bylojo, kad jis matė tikriausiai daugiau nei jo šeimininkas, kaustyti kariniai batai kuriais matyt ir buvo išspirtos durys, gobtuvas ant galvos slėpė veidą tik lėtai rūkstančios cigaretės galiukas kiekvieno įtraukimo metu šiek tiek raudonai apšviesdavo purviną ir pavargusį veidą. Pastovėjo tarpdurį keletą akimirkų kol akys priprato prie kambario šviesos ir pasisuko į šešėliuose pasislėpusį žmogelį.
Iš už durų į kambarį atsargiai lindo stalkeriai nutaikę į žmogystą ginklus, bet šaudyti neskubėjo. Kai sulindo geras tuzinas apsupę ratu sustingo laukdami vado nurodymų.
Kambario tyla drumstė tik kelios musės ir drugelis besisukiojantis aplink stalinę lempą.
Vadas lėtai priėjo prie stalo ir pastūmęs kėdę atsisėdo. Tuo metu vienas iš stalkerių greitai keitė sudaužytą lemputę, kai kiti vis dar stovėjo nutaikę ginklus į atvykėlį. Kelios minutės ir kambarys vėl nušvito, laimingos musės nuskrido aukštyn tyliai zyzdamos. Visų dėmesį prikaustęs atvykėlis ramiai stovėjo kambario centre nerodydamas jokios baimės ar kitaip neišsiduodamas, kad nervinasi ar išvis turi kokių nors jausmų.
Vadas tyliai stebėjo atvykėlį nežindamas ką su juo daryti, atrodo ir nepavojingas, bet sugebėjo praeiti pro apsaugą, užtvarus iki pat kabineto, turėtų būti pavojingas ir patyręs, tikriausiai ir informacijos turi įdomios. Įdomu kiek už tokį stalkerį pasiūlytų kariškiai.
Vadas apsisprendė, nepažįstamąjį reikia perduoti kariškiams. Kariškiai tikrai atsidėkos, ir mažiau vargo bus aiškinantis kas prie ko, laiko ir taip nėra, o dar užsiimti tardymais, vėliau draugeliai pasirodys, vėl klausimai.
Kaip ir reikėjo tikėtis labiausiai drąsus karys pamėgino prieiti iš šono ir užsegti antrankius. Atvykėlis lėtai kaip sulėtintame filme atgniaužė kumščius, kiekvienoje rankoje buvo po granatą be žiedo, kaip koks fokusininkas iš Lasvegaso. Karys sustingo, pabalo ir lėtai atbulomis pasitraukė, likę kariai kurie matė šį virsmą irgi lėtai atsitraukė keliais žingsniais nuo atvykėlio, kiek tik leido sienos, tarytum tie keli žingsniai išgelbėtų nuo dvejų granatų sprogimo.
Vadas nervingai kramtė lūpas, ne ant to užsiroviau. Galvoje tikrino visas galimybes. Labiausiai bandė prisiminti visus kurie galėtu Zonoje daryti tokius triukus. Teks nusileisti ir išklausyti šį stalkerį, atrodė, kad tai geriausias būdas išsaugoti savo kailį, o gal ir nieko neįvyks. Vadas lėtai atsidarė viršutinį stalčių ir išsitraukė butelį su stikline, kelias sekundes pamąstė ir ištraukė dar vieną stiklinę.
Tokie veiksmai leido suprasti kad kariams kambaryje būti neprivaloma ir kariai lėtai bet atstatę ginklus pasišalino iš kambario. Dėkui vadui jei kas ne taip tai bent jau išsaugojo kitų gyvybes.
Vadas tarp pirštų sukiojo stiklinę, na, kalba tą ką beveik visi žino tik apie generatorių mažai kas žino tikrąją istoriją.
Vadas pašoko nuo kėdės, vargšė nulėkė palei sieną, stalas sudrebėjo nuo vado įremtų kumščių į jį.
Atvykėlis lėtai nusimetė gobtuvą, purvinas veidas, plonos suspausto lūpos su maža šypsenėle, gilios žvitrios akys, trumpi plaukai nuo prakaito sulipę į vientisą masę.
Tik dabar Skatas prisiminė tą neaiškų pavidalą, kuris įskrido į kambarį iš paskos durų. Pasisukęs į kampą pamatė didelį medžiaginį maišą kuris lėtai rangėsi ir judėjo tarytum gyvatė vidury žiemos.
Vadas priėjo prie gulinčio maišo ir nestipriai kelis kartus paspyrė jį, tas keliom sekundėm sustingo, o tada pradėjo dar stipriau rangytis skleisdamas
gargaliuojančius garsus. Vadas laikėsi atstumo kol tas rangėsi, tada lėtai priėjo ir atlaisvino maišo viršų užtempta virve. Iš maišo išlindo žmogaus galva. Plaukai sulipę nuo kraujo ir purvo, raudonom kraujagyslėm išvagotos kerštu degančios akys, veidas murzinas ir randuotas, burnoje toks pats purvinas skuduras, pro lūpų kampučius lėtai dribo žalsvos spalvos seilės ir putos, pamėlusios atsilapojusios ausys styrojo kaip svetimkūniai. Žmogelis pasimarkstė nuo šviesos ir stipriai truktelėjęs virves pamėgino išsilaisvinti. Virvės buvo geros ir tokį mėginimą išlaikė nors traškėjo kaip reikalas.
O pats atsisukęs į durų skylę pašaukė vieną iš karių ir liepė maišą ir jame esantį žmogelį uždaryti ir saugoti.
Kita diena.