Staiga baisiai suspaudė galvą, kūną sukaustė stingdantis šaltis. Blin, negi į gravį papuoliau?! Raumenys įsitempė, net nebegaliu įkvėpti. Ir viskas išnyko.

Ahh, tas jausmas atgaunant sąmonę. Kūnas bando suprasti savo padėtį, akys ieško šviesos ir smegeninė vėl po truputį užsiveda. Taaaip, tikrai buvau be sąmonės, bet kas gi nutiko. Sakyčiau, jog papuoliau į gravį, bet kodėl aš tada gyvas? Kodėl nieko nerodė radaras? Iš lėto kilsteliu spengiančia galvą, aha, gerai, rankos kojos yra, net daiktai niekur nedingę. Apčiupinėju galvą, nei guzo, nei kraujo, o visą galvą skauda lyg kas būtų gerai vožęs.. Jaučiuosi lyg pervažiuotas, dar nesikeliu, pasėdėsiu dar, apsidairysiu. Nė velnio negaliu suprasti kur esu. Aha, čia kažkokia laukyme, reik bent prie medžio nuropoti. Visas sustingęs, keturiom nuslenku prie medžio, kuprinė atrodo akmenų prikrauta. Nugara atsirėmęs į medį stebiu laukymę, nėra jokio judėjimo, tik zvimbia įkyrūs moskitai. Naktis vėsi, hmm, keletas gurkšnių manau mums padės atgauti kraujotaka,  pirštai sušalę ir negrabūs, bet truputi pavargęs atsegu kuprinę ir atsargiai ištraukiu į skudurą suvyniotą butelį. Rankoje pateliūskuoju- sveikas, zonoje tokiu lengvai negausi.. pirmas gurkšnis kartus lėtai degindamas leidžiasi link skrandžio ir nevalingai susiraukia kakta. Kiti buvo draugiškesni ir netrukus po kūną pasklido maloni šiluma, galvos skausmas pasidarė nebe toks varginantis. Niekaip negaliu suprasti kas gi nutiko ir kur esu.. nieko negaliu prisiminti, nei kur nei ko ėjau, pamenu tik kaip suspaudė kūną ir viskas.. Joo, blin.. Gerai reik spręsti ką toliau daryti. Naktis, ir nė velnio neaišku kur eiti. Apsidairau, priešais kažkokia laukymė, už nugaros ganėtinai tankūs krūmai, o mane apšviečia mėnulis. Blin, reiktų dar taikinį užsikabinti! Įsiklausau-nieko. Ok, jau daug mikliau persiverčiu už medžio ir atsigulu krūmuose, jaučiuosi patenkintas savo manevrais, kurie daug triukšmo nesukėlė. Vėl klausausi ar nebūsiu ko sudominęs, gal iš šono ir atrodytų juokinga, bet geriau juokingas atsargumas, nei kvaila mirtis. O pastarųjų tai mes matėm.. Tylu ramu… panašu jog čia reikės laukti ryto. Ir staiga prisimenu, racija! Kur tas daiktas, kai jo reikia? Prie diržo nėra, kišenėje nėra.. Bandau įžiūrėti gal ten kur mėnesienoje, bet per žole nematau. Blin, reiks lįsti iš krūmo ir surasti. Jau stoviu medžio šešėlyje ir širdį apima džiaugsmo pliūpsnis, racija čia šalia prie medžio. Su racija grįžtu į savo krūmą, vėl įsiklausau – ramu.

– Aš delta ieškau draugų, prijom. – dar keletas bandymų susisiekti nedavė naudos, man atsakė tik radio triukšmas. Blin.. baterijos nedaug, tad teks per naktį laikyti išjungta. Nu bent radiacija dabar nedidelė, tikėkimės emisijos nebus. Prisitraukiau kuprinę arčiau, reikia surasti, tą dekį.. Dekis suvyniotas, nedidelis, bet sunkokas ir mėnulio šviesoje turi neryškų spindėjimą. Taip, galim jį pasitiesti arba užsitiesti.. geriau užsiklosiu, o gal ir padės nuo emisijos. Ranka dar pamakaluoju kuprinėje, gerai medikamentai vietoje ir lengvai pasiekiami. Patikrinu šaltą TT pistoletą, šita reikia arčiau turėti, dabar gailiuosi, kad nieko daugiau nepasiėmiau, geriau nei nieko, bet kažkas didesnio tikrai leistų jaustis saugiau.

<…>Dar kurį laiką guliu krūme, klausausi ir stebiu rausvą dangų, švinta. Tikrai švinta, ne emisija. Nu tai į kurią pusę einam? Dar kartą apsižvalgau, tuščias pilvas sugurguliuoja. Nu gerai, einam ten. Braunuosi per tankų brūzgyną ir keikiu skrandį už mums pasiūlytą kelią: tai kokio bybio mes čia? Gal krūmuose pusryčius pateikia? O ko geriau nepasiūlei, ar aš kaltas kad čia mane atnešei… Rankas braižo spygliuotas brūzgynas, bet veide atsiranda šypsena dėl kvailo pokalbio su savimi. Stop! Už kokiu 10 metrų boluoja kažkas. Kelias! Panašu betonkė. Čia jau gerai, dabar tik kad pats netapčiau kam pietumis.. Ir nejučiomis pritūpiu. Nieko. Keliu eiti nesaugu, bet tikrai lengviau, tuose brūzgynuose ir taip greit kojas pakratysiu. Tad tuo keliu ir slenku iki sankryžos. O! Čia vaizdai jau pažįstami, ten link laboratoijos, ten Svoboda.. Ne, reikia grįžti i barą, dabar tikrai neturėsiu jėgų kažkokiai naudingai veiklai. Nesuprantu, tai kur visi dingę? Jau diena, o nieko nesutikau. Nieko.. ta keista nuojauta, man vis labiau kelia nerimą. Rimtai, kur visi dingo?

<…>

– Igori, tai kur mes čia braunamės? A? Nu užkniso šitie brūzgynai jau.

– Gi sakiau,- Igoris stabtelėjo ir atsigręžė į mane- pelkėje yra anomalija, tau patiks, tokios dar nesi matęs. O įdomiausia, kad toje anomalijoje, taip, pačiame jos centre gyvena kirminas.

– Aha, kirminas, ir ką ten sakei, ateitį jis pasako?

– Ne, parodo per ta anomalija parodo.

Mane apima kažkoks netikrumo jausmas, viduje kirba nežinomybės nerimas. Visokių legendų esu zonoj prisiklausęs.. Bet blin, Igoris ne tas žmogus, kuris pasakas pasakotų, o šituo atrodo tiki 100%. Oi daktarėli, ir kam tau tas kirminas… Ak, taip, gerai gyvenu ir be kirmino, mat lerva kažkokia zonos.. To padaro man nereikia, bet turiu padėti Igoriui, jis nekartą mane jau išgelbėjo.

– Igori, o tu nemanai, kad beprasmiška bandyti sužinot ateitį, nes tik sužinosi ir tos žinios iškarto vėl viską pakeis?

– Kumarai… jo, įdomi mintis.. nepagalvojau.. Nu bet vis tiek einam, bent pažiūrėsim, kas ten per reiškinys. Juk mokslininkai ten visą ekspediciją ketina siųsti.

– Einu, einu.

<…>

… Dar vienas rytas zonoje, kiek jau? Pabundu švintant, jokio gyvybes garso ir taip jau kiek dienų..

Updating…
  • Krepšelyje nėra produktų.