Sagą žemiau aprašo praeitų žaidimų įvykius ir duoda keletą užuominų dėl Uranium minds žaidimo ir žaidėjus laukiančių išbandymų

***

Raudono dangaus pašvaistė, lėtas gaivus vėjelis, vakarėja. Vieninteliai kas buvo laimingi, tai uodai, kurie suko ratus vis bandydami nutūpti ir atsigerti kraujo. Net smilkstančio laužo dūmai jų nebaidė.

Pliaukšt .:

Štai dar vienas kraujasiurbys į mano sąskaita, tarė senyvas stalkeris nusibraukdamas uodo likučius nuo vakarinės saulės apšviestos plikės.

  • – Gaila, nei odos nulupsi, nei užkąsi juo. O ir mokslininkai nieko už tokį mažą neduoda, nors sakė, kad už bonkutę su gyvais uodais gal ir numestų kokią vaistinėlę. Jie čia juokavo, ar rimtai, taip ir nesupratau.

Šalia sėdintys stalkeriai prunkštelėjo, o vienas net šyptelėjo. Senai kas matė Zonoje besišypsantį stalkerį. Toks besišypsantis greičiau į dantis kulką gaus, nes visi įtars, kad arba habarą gerą turi, arba paveiktas psi lauko bus.

Iš miško gilumos pasigirdo lūžtančių šakelių garsas, ir tylus šnopavimas, bei tylus nusikeikimas.

Stalkeriai neramiai susižvalgė. Visi sužiuro į seną stalkerį, o tas ramiai pasiklausė ir atsipalaidavęs teištarė:

  • – Šviežia mėsytė zonoje.

Po kelių minučių iš krūmų išlindo galva, o po to ir visas stalkeris. Jis bandė tyliai eiti statydamas kojas minkštai nuo kulno. Neapdriskęs, su Zonos išbandymų nemačiusia kuprine ir dar pakankamai nauju pistoletu. Sėlino tarytum bandydamas kažką surasti ar susekti.

Stalkerius nuo naujoko skyrė vos keli metrai mat patyrę stalkeriai pasirinko savo poilsiui gana gerą vietą, po išvarta, nedidelėje dauboje, apaugusioje aukšta žole, likusia po žiemos, todėl naujokėlis, net neįtarė kad šalia yra kitų žmonių.

  • – Gal pajuokaujam tarė vienas.

Pasiėmęs nedidelį akmenuką mestelėjo šiek tiek tolėliau už naujoko. Pastarasis išgirdęs pašalinį garsą, sustingo. Tada lėtai pritūpė, į garso pusę nutaikė pistoletą ir neramiai pradėjo laukti. Po gerų penkių minučių šiek tiek atsipalaidavo ir vėl pajudėjo į priekį. Taip pat jis nepastebėjo virš galvos mesto kur kas didesnio akmens, kuris nukrito ir pataikė į seną šaką nuo ko susidarė įspūdis, kad ant jos kažkas užmynė. Naujokas jau nebe sustingo, bet pasileido bėgti į priešingą nuo garso pusę, tiesiai link pasislėpusių stalkerių.

Peršokęs krūmus jis vos neįvirto į laužą. Senasis stalkeris laiku pačiupo už alkūnės ir parvertęs jį ant žemės prie kaklo prispaudė peilį.

  • – Kas toks? Iš kur? Ką gero turi? Ar turi saldainių? Kur laikai habarą? Pinigus ant stalo, jei gyventi nori!

Naujokėlis pradėjo kažką veblenti. Bandė kažką pasakyti, bet garsas buvo kaip pjaunamos katės maiše. Niekas nesuprato ką jis norėjo pasakyti. Akys bėgiojo nuo vieno stalkerio prie kito. Senasis stalkeris šyptelėjo ir paleido naujoką.

  • – Sėskis, nusiramink. Mes ne banditai. Jeigu reikia pasikeisk apatinius, tik toliau nuo čia, nes kvapas gali pritraukti pašalinius.

Stalkeriai vėl susėdo prie laužiuko. Naujokas vis dar gulėjo nesuprasdamas kas įvyko ir nežinodamas kaip elgtis.

Po gerų dešimties minučių atsistojo, apibėgo akimis visus stalkerius dar kartą, įsitikino, kad į jį nelabai kas kreipia dėmesį ir nejausdamas didelės grėsmės prisėdo prie stalkerių. Iš savo kuprinės išsitraukė butelį degtinės ir pastatė ant žolės, šalia laužiuko. Stalkeriai neramiai susižvalgė.

  • – Jaunuoli, ar žinai, kad Zonoje sausas įstatymas? Už importinį alkoholį dabar siunčia iš Zonos už grotų į didžiąją žemę. Dabar ramiai net alų gali gerti tik bare, nes barmenas moka „alkoholio“ duoklę kariškiams. O jei kariškiai pagaus Zonoje, tai niekas nepadės, net papirkinėjimai.
  • – Ne, nežinojau, aš tik pirma para Zonoje. Vos spėjau prasmukti pro kariškius, kai jie slėpėsi nuo išmetimo. Buvau apsimetęs fotografu iš išgyvenimo žurnalo, turiu net leidimą fotografuoti bazės teritorijoje.
  • – Nepasakok mums savo istorijos, turėkis ją sau, mums ir be istorijų čia nelinksma gyventi.
  • – Aš atvykau čia ieškoti Oazės ir jos turtų, manęs niekas kitas nedomina.
  • – O kas jos neieško? Deja, tik niekas neranda. Tik gandai, legendos, jog radęs gali kaip karalius visą likusį gyvenimą pragyventi. Kaip ir Teleporto anomalija, visi žino, kad kažkur yra, bet niekas nebuvo radęs, o kai ras neaišku ar žinos ką daryti.
  • – Aš buvau radęs, – atsklido žodžiai iš nežinomybės.

Prieš sekundę ramiai sėdėję stalkeriai dabar stovėjo su ginklais pasiruošę suvarpyti kulkomis, bet ką kas tik pajudės. Ant kaktų matėsi šalto prakaito lašai, pirštai pabalo nuo įtampos, ginklai tarytum atgijo ir ieškojo aukos.. Naujokas liko sėdėti nesupratęs kas vyksta ir net nesureagavo.

  • – Kas čia? Pasirodyk?!

Visiškai tylai trukdė tik uodų zvimbimas. Buvo girdėti net rusenančio laužo liepsnos.

  • – Nuleiskit ginklus,- tarė senasis stalkeris, – jeigu tas kuris tai pasakė norėtų mums blogo savo ketinimus jau būtų įvykdęs.

Stalkeriai nuleido ginklus ir nerimastingai žvalgydamiesi susėdo atgal. Ant išvartos viršaus sujudėjo samanos ir kerpės. Kaip iš po žemių išlindo dar vienas stalkeris, lengvai nušoko nuo išvartos krašto ir pasidėjęs savo snaiperinį ginklą ant žemės ramiai pasiėmė butelį degtinės ir gurkštelėjo.

  • – Sveikas Pėdsekį. Kas naujo?,- tarė nepažįstamasis.
  • – Vyrukai, susipažinkit, čia Iltis, geras vyrukas, jeigu sako, kad kažkur buvo ar kažką rado tikėkit. Pažinau iš balso, bet ne iš karto. Kiek laiko tu jau čia?
  • – Senokai laukiau jūsų, norėjau pasirodyti, bet išgirdau kaip šis naujokas braunasi per mišką, kad net kurčias Snorkas jį išgirstų. Kaip kelionė ar atnešei viską ko prašiau?
  • – Taip taip, keletas mokslininkų vaistinėlių, maisto daviniai, kulkos, filtrai dujokaukei.

Iš kuprinės Pėdsekys ištraukė ryšulį ir perdavė Ilčiai.

  • – O keliavom su daina taip sakant, prie buvusios banditų bazės, sutikom Izlomą, sutarėm, palydėjo mus saugiai. Puse kilogramo saldainiu.
  • – Tai vadinasi, artimiausiu metu nebus nei Snorkų, nei Kravasosų aplinkui. Gera žinoti.

Iltis nusisegė nuo diržo artefaktų konteinerį ir perdavė Pėdsekiui.

  • – Manau šitai kompensuos tavo išlaidas su kaupu, rasi pora Lašų, Kristalą ir Sielos akmenį. Pats žinai, nemėgstu lankytis ten kur daug žmonių. Kuo jų daugiau tuo Zona aktyvesnė, tuo daugiau mirčių. O aš noriu dar pagyventi. Pasakok kas naujo, nes po to kai padėjau Stalkeriams kariškių bazę „iškeldinti“ atgal už zonos ribų, buvau didžiosiose pelkėse, tai nelabai žinau kas čia vyksta.

Pėdsekys krenkštelėjo, išsitraukė pypkę užsirūkė.

  • – Nuo ko pradėti net nežinau. Vietoj kariškių bazės Dolgas padėjo Barmenui vėl įsirengti barą, patys įsikūrė šalimais. Tada jų bazėje buvo įvykis, dabar ten radioaktyvi zona tai glaudžiasi pačiame bare. Laisvė persikėlė savo bazę arčiau Rūdžių miško, sako ten netoli gerai žolė auga. Sidorovičius ir be pastovios vietos, keliauja ilgiau kaip metus, vienoj vietoj nebūna. Visva banditų vadas gyrėsi, kad turi Norų pildytojo kristalo gabalą, kurį kažkas pavogė, po to jis irgi dingo, gal ieškoti išėjo ar ką. Nuo to momento banditai skilo, kas kur pasidavė, dabar dar pavojingesni pasidarė. Jau sklando gandai, kad Visva grįžo ir bando tvarką įvesti, kur dabartinė jų bazė niekas nežino. Senąjį praporą Zadovą nušalino, tas pabėgo iš Zonos. Vojenstalus sušaudė, išlikusieji pasitraukė į zoną, užpuolė mokslininkų bazę, sako vieną paėmė į nelaisvę. Kiti išgyvenusieji skerdynes atlikinėja darbus tiems kas už juos moka. Ar tiesa ar ne, bet girdėjau mokslininkus kalbant kad Zadovas susitarė su kažkuo iš Didžiosios žemės ir planuoja grįžti į Zoną bei atlikinės nelegalius bandymus. Taip sakant, visus Vojenstalus dabar vadina Samdiniais. Laisvė mėgino surinkti įrenginį, kurį aktyvavus prasiplėstų zona ir sumažėtų jos agresyvumas, apie tai sužinoję Dolgas susprogdino iš reaktoriaus likučių pagamintą mini atominę tikėdamiesi, kad sunaikins Zoną. Rezultatas, sprogus abiem įrenginiams, Zona prasiplėtė ir metus laiko buvo tiek radiacijos, kad iš bunkerio be dujokaukės nebuvo galima išeiti. Visa elektronika streikavo, ARM‘as neveikė, žemėlapiai keitėsi po kiekvieno išmetimo, praeiti nebuvo galima. Tada kariškiai išbarstė visoje Zonoje miltelius, kurie sumažino radiaciją, bet neaišku koks bus ilgas jų poveikis.

Pėdsekio balsas pasidarė metalinis gergždžiantis, ištiesė ranką link degtinės butelio, ir po gero gurkšnio norėjo tęsti savo pasakojimą, bet Iltis pakėlė ranką, atsistojo ir lyg dūmas išnyko prietemoje. Neilgai trukus pasirodė ir vėl ramiai įsitaisė prie lauželio, įmetė kelis pagalius:

  • – Išstačiau atotampas, dabar niekas nepastebėtas neprieis prie mūsų arčiau kaip per dvidešimt metrų. O tu tęsk, daug visko pasikeitė…
  • – Rudenį buvusią mokslininkų bazę tvarkė, ir netyčia į Zoną pabėgo eksperimentinis Snorkas, sako patelė. Tikėti verta, nes po to snorkų buvo daugiau negu stalkerių, nespėjo jų medžioti niekas. Dabar sumažėjo, gal iš bado išstipo. Rudenį ir kariškiai buvo labai aktyvūs, visur lakstė, sako spec dalinys buvo. Niekam ramiai gyventi neleido. Taip pat kalbama, kad vietiniai papirko kariškį ir gavo minų, tai tolimesni keliai dabar užminuoti. Praradę pora mašinų kariškiai dabar patruliuoja pėsčiomis, bet dabar nebijo ir į miškus lįsti, nors tik po įsakymo ir tik jei mato ką nors įdomaus. Zonoje vis dažniau pasirodo Juodasis Stalkeris, būrelis laisvųjų net suformavo jo sekėjų ratą, baisu, kad neperaugtų į kokį tikėjimą. Visi ieško tos prakeiktos Oazės ir teleporto, užuominų daug, bet, kad juos kur, nėra nieko tikro. Ar gandus kas paleido, ar siunčia stalkerius į kokią pasalą.

Tamsiame danguje iš šiaurės pasigirdo malūnsparnio sukeltas garsas, jis artėjo o pagal kryptį galima buvo nuspėti, kad skrenda link Zonos centro ir didžiųjų pelkių link. Karts nuo karto sumirksėdavo malūnsparnio signalinės lemputė, išduodamos jo poziciją. Nakties tylumos garsą perskrodė šaižus garsas, mėlynas žaibas pakilo nuo žemės ir trenkė tiesiai į malūnsparni, šis užsidegė, jo uodega apimta liepsnos nukrito žemyn, o likusi malūnsparnio dalis pradėjo suktis kaip vijurkas ir lėtai leidosi ant žemės. Kelios akimirkos ir sprogimo garsas pranešė, kad nukrito ir  priekis.

Visi stakleriai stovėjo ant kojų, ir bandė įžiūrėti kas vyksta danguje, Iltis rankose spaudė naktinio matymo žiūronus.

  • – Tik nesakyk…- tarė Pėdsekys drebančių balsu.
  • – Taip, Monolitas grįžo.
  • – Negali būti, juk norų pildytojo akmuo sunaikintas sprogimo ir stalkeriai ištąsė jo nuolaužas kas kur.
  • – Tas tiesa, bet niekas nesakė, kad kristalas gali paveikti jo savininko sąmonę. Turėjau įtarimą, bet neturėjau įrodymų. Jeigu surinko bent didesnį kristalą iš mažiukų, tokio kristalo poveikis bus daug stipresnis, o ir Gauso ginklus matė nedaugelis, bet dar mažiau žmonių jį laikė rankose, vieni iš jų buvo Monolitas. Viskas dėliojasi į savo vietas. Rūdžių miške ne kartą atsitrenkiau į Psi sieną kur smegenys pradeda virti, manau ten gali būti monolito likučiai. Dabar štai Gausas šovė ne į kažką, bet į pačius kariškius. Reikia skubiai organizuoti paieškas ir apieškoti katastrofos vietą. Naktinio matymo žiūronai leido pastebėti, kad iš malūnsparnio krito kažkokie švytintis daiktai, nežinau kas tai, bet būtų geriau surasti juos kuo greičiau. Jeigu tai Monolitas reikia kuo greičiau organizuoti visuotinį patikrinimą ir suburti visus bendrai kovai ar bent jau gynybai.

Pėdsekys nusikeikė taip, kad net užgrūdintas jūros kapitonas būtu paraudęs. Nusispjovė ant žemės… Akyse matėsi ir baimė ir ramybė. Jos klausiamai žvelgė į Iltį.

  • – Ką darom?
  • – Aš pradžiai judėsiu link katastrofos vietos, tau duodu savo talismaną Iltį nunešk ją Sidorui arba Barmenui jie savo kailius vertina labiausiai, susipras ką su ja daryti, dar duodu tau savo Kompasą, jis rodo tai kas reikalinga, taip pat voką su žemėlapiais ir ženklais, kaip skaityti vėliau pasakysiu, fleshiukai ir disketės su laboratorijomis ir kodai, išdalink savo stalkeriams ir liepk jiems grįžti po vieną skirtingais keliais į Barą. Iš ten išsikvieskit kariškius susitarsit ką daryti, visa informacija tavo rankose. Likimu netikiu todėl sėkmės nelinkėsiu. Po mano išėjimo palaukit pusvalandį ir tada judėkit, arba saugiai laukit ryto, kad netyčia į kokius spąstus nepatektumėte.

Taip taręs Iltis išnyko tamsoje. Pėdsekys išdėliojo visus gautus daiktus ir paskirstęs į maišelius išdalino stalkeriams.

  • – Naujokas nori užsidirbti ? Imk paketą ir su pirmais saulės spinduliais leiskis į Barą „100 rentgenų“, Barmenas pamaitins ir pagirdys, gal dar ir primokės.

Jau praėjo kelios valandos kai išėjo Iltis, šūvių girdėti nebuvo, vadinasi, viskas ramu, netrukus pradės švisti. Ausis  pasiekė vos girdimas varpelio skambėjimo garsas. Pėdsekys :

  • – Kas per bliat ?…….
Updating…
  • Krepšelyje nėra produktų.