***** WHISPERS S01-EP02 *****

Vakarėjančio dangaus skliaute kraujuojanti saulė skleidė paskutinius spindulius tarytum tai paskutinė jos diena. Iš miško išlindo keliaujantys stalkeriai. Beveik idealiame apskritime medžių nebuvo tarytum juos nušienavo milžinas su dalgiu. Sužibusi viena kita žvaigždė giedram danguje rodė, kad jau prasidėjo naktis ir į medžioklę traukia snorkai ir krovososai. Vedlys prieš kiekvieną žingsnį į priekį mestelėdavo varžtą, akmenuką ar dar kažką ir tik tada žengdavo žingsnį. Ties šios neaiškios anomalijos centru jie sutiko dar vieną stalkerį. Tiksliau vedlys metė eilinį varžtą ir pataikė gulinčiam stalkeriui į veidą. Šis pašoko, paklaikusiomis akimis, ėmė dairytis į šalis tarytum nematydamas vedlio grupės. Pasileido bėgti į vieną pusę, už kelių metru užkliuvo už šaknies ir veidu tėškėsi į purvo balą. Atsistojo ir mosuodamas rankomis pasileido bėgti į priešingą pusę kur stovėjo vedlys. Vedlys ištiesė ranką ir pačiupo bėgantį stalkerį už gerklės, pargriovė ir keliu prispaudė jo krūtinę prie žemės. Išblyškusį stalkerio veidą dengė keli sluoksniai purvo, kaip du raudoni stikliukai švietė jo akys paklaikusios iš siaubo, jos bėgiojo iš vienos pusės į kitą, akių vyzdžiai tai traukėsi tai plėtėsi. Rankos drebėjo, o burna sunkiai gaudė orą.

  • – Kas jam? – tyliai paklausė stalkeris.
  • – Pamišėlis arba monolito agentas kuriam blogai praplovė smegenis, Tarė kitas.
  • – Ne, čia nei tai, nei tai. – Vedlys pakratė galvą. – Mačiau ir tuos ir tuos, bet čia kažkas kito. Gal tiesiog atsisuko varžteliai? Kas tu? Ką čia darai? – Vedlys piktai beveik urgzdamas kreipėsi į prispaustą stalkerį.
  • – Jie čia… Jie visur… Jis mano galvoje… Argi jūs jų negirdit? Pažiūrėkit aplinkui.

Stalkeriai nerimastingai pradėjo žvalgytis.

  • – Jie šaukia mane… Jie nori, kad aš ateičiau… Išeičiau… Nueičiau… Pareičiau… Kažką daryčiau arba nedaryčiau. Jie kalba su manim, jie šnabžda, paklausykit jų! Negaliu. Noriu tylos. Kur aš? Kodėl? Kas jūs tokie? Ko jums reikia. Klausykit argi negirdit ?..

Smagus vedlio antausis nutildė stalkerį, kuris nutilo, greitai ir giliai kvėpuodamas žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą stalkerį. Vienas stalkeriukas šyptelėjo.

  • – Sakau varžteliai atsisuko.

Vedlys tyliai kažką numykė. Įtariu, kad mes būdami pelkėse kažką praleidom. Psihuojančiam stalkeriui per kietai suspaustų lūpų kamputį nubėgo tąsi žalia seilė. Vedlys iš kišenės išsitraukė mėlyną saldainį kurį siūlė daktaras.

  • – Kaip? Tu gi atsisakei saldainio. Kaip tų jį paėmei?
  • – Aš jo neėmiau, čia dar iš senesnių laikų. Mačiau kartą kaip šiuo saldainiu pavaišino monolito užverbuotą stalkerį, tai jam po to saldainio grįžo sąmonė, tiesa kelioms minutėms, bet to užteko, kad gauti reikalingą informaciją.
  • – O tai mums kas bus? Mes gi irgi valgėm tuos suknistus saldainius.
  • – Nežinau, gal ir nieko, jeigu iki šiol nieko neįvyko. Dabar nemaišykit ir palaikykit šitą psichą.

Du stalkeriai prispaudė gulinčiojo rankas prie žemės, Vedlys pražiodė burną ir sukišo saldainį stalkeriui į burną. Kelias minutes psichuojantis rangėsi, bandė ištrūkti, kelis kartus bandė saldainį išspjauti. Staiga jis nurimo, akyse dingo pamišėliška ugnelė, pradėjo lėtai kvėpuoti. Pasimarkstė tarytum žmogus pažadintas iš gilaus sapno. Pažiūrėjo į jį laikančius stalkerius ir tarstelėjo.

  • – Vandens.

Vedlys paleido stalkerį, iš už diržo išsitraukė gertuvę, atsuko kamštelį ir priglaudė ją stalkeriui prie lūpų. Godžiai nugėręs kelis gurkšnius stalkeris užsikosėjo.

  • – Paleiskit, dabar jis nepavojingas.

Stalkeriai pasitraukė saugiu atstumu, bet pistoletus išsitraukė pasiruošę bet kuriuo metu juos panaudoti.Vedlys linktelėjo galvą į stalkerio pusę, atseit pasakok.

  • – Aš esu „Flow“ Zonoje jau kuris laikas. Nežinau kas atsitiko. Prieš kurį laiką sėdėjom tryse sau giliai bunkeryje, netoli monolito perimetro, turėjo prasidėti išmetimas. Mastėm, kad iškart po jo eisim į monolito teritoriją ar palei ją giliau į rūdžių mišką, nes visi ten bijo lysti, o mokslininkas sakė, kad ten pakankamai nemažai artefaktų. Mintis buvo gerai užsidirbti per trumpą laiką. Po išmetimo niekas neskubėjo lysti laukan. Taip sakant paskaičiavom riziką, atrodė geras planas.
  • – Kur jūs radot bunkerį šalia perimetro?
  • – Bunkeris kaip bunkeris, šalia perimetro su kodine spyna, kodą gavo „Varžtas“ iš bandiugano. Sakau, viską gerai buvom apgalvoję.
  • – Palauk palauk, ar bunkerio sienos nebuvo raudonos?
  • – Hmm lyg ir… Taip, buvo kažkuom išteptos? O kas? Ten chemija kažkokia ar kas?
  • – Tą bunkerį uždarė poto kai jame buvo sudraskytas visas būrys stakerių kurie ėjo snorkus valyti iš jo, bet užsirovė neaišku ant kokio monstro. Pasakoja kad kraujo buvo tiek kad jis niekada neišdžius, bet kieno tas kraujas ištikrųjų niekas nežino, mokslininkai iki šiol bando mėginius gauti. Tas kraujas nedžiūna.
  • – O kada tai buvo?
  • – Seniai labai seniai… Nejaugi rimtai kraujas dar neišdžiuvęs?
  • – Taip, „Melanholikas“ buvo atsirėmęs į sieną tai ant jo kuprinės liko raudonos dėmės. Vėliau bandė jas nuplauti, bet nesisekė.
  • – Gerai apie bunkerį supratau. Dar viena anomalija. Pasakok toliau.
  • – Na tai va, sėdim sau, vakarieniaujam, laukiam išmetimo ir staiga prasidėjo neaišku kas. Bunkerio sienos sudrebėjo, per kūną perėjo kažkokia nematoma banga, nei garso nei smūgio nebuvo, bet kūnas pajautė, kad kiaurai ta banga perėjo. Mes aišku supanikavom. „Melanholikas“ išbėgo iš bunkerio tiesiai į emisiją nors mes bandėm jį sulaikyti. Išgaravo jis kaip cigaretės dūmas per audrą.

Vedlys šyptelėjo, – Proto guzas, bet iš kitos pusės turėjo būti kažkas rimto jeigu normalus stalkeris taip pasielgė.

  • – Tai ir sakau, kol baigėsi emisija mes susikrimtę pasėdėjom. Buvo jau gili naktis kai nusprendėm išlysti iš bunkerio. Tada netikėtai išgirdom šnabždesius, sienos tarytum atgijo, girdėjom viską kaip pro vatą, tarytum visi garsai sklistų iš už bunkerio sienų. Klyksmai, murmėjimai, kažkokių monstrų garsai. Bunkeris tarytum pradėjo alsuoti, kvėpuoti. Mes su Varžtu išbėgom iš bunkerio ir jau nebegalvojom apie artefaktus ar kitą habarą, norėjosi tiesiog išgyventi.

Flow akys staiga užvirto ir jam prasidėjo traukuliai. Vedlys laiku spėjo sugriebti vieno iš stalkerio ranką, kuri jau buvo pasiruošusi paleisti kulką į galvą vargšui Flow.

  • – Raminkis, jam tik priepuolis. Kartais taip būna. Jeigu po priepuolio vėl keistai elgsis tada ir nušausim.

Flow kratėsi kelias minutes. Iš burnos virto putos, pro lūpų kamputį nuvarvėjo keli kraujo lašai kas bylojo kad jis įsikando sau į liežuvį. Stalkeriai prispaudė jį prie žemės ir į burną įkišo šakos gabalą. Nustojus blaškytis Flow vėl pažiūrėjo į stalkerius blaiviomis pavargusiomis akimis. Garsiai švokšdamas atsisėdo nugara į seną kelmą.

  • – Aš gyvensiu?
  • – Nežinau, tarė Vedlys, niekada to dar nemačiau, čia kaip Zona duos.

Flow tyliai suaimanavo, bet dar kartą paprašė vandens, nugėręs kelis gurkšnius tesė pasakojimą.

  • – Tai vat, išlindome iš bunkerio ir pasileidome bėgti keliu, nubėgome nemažai gal kelis kilometrus, bet tokiu greičiu, kad net krovasosas nepavytų. Iš to susijaudinimo net nepastebėjome kaip pribėgome iki didelės sankryžos, o ten pasirodo kariškiai surengė blokpostą ir mus susėmė. Kariškiai nesicackino su mumis ir nieko neklausė tiesiog užlaužė rankas, uždėjo antrankius ir parklupdė ant kelių. Iš tamsos išniro kariškis be skiriamųjų ženklų. Kiti iškart pasitempė, pradėjo atidavinėti pagarbą. Pagal kariškių išvaizdą buvo aišku, kad pasirodė vyresnysis ar net pats vadas. Kariškis priėjo prie mūsų. Veidas rūstus, akys stiklinės, lūpose tikra hienos šypsenėlė, puse galvos nuskusta, barzda su kažkokiais karoliukais, rankovės paraitotos iki alkūnių, kažkokiu skuduru lėtai valėsi krauju išteptas rankas. Trūko tik raguoto šalmo ir kardo prie šono, kad pagalvočiau jog prieš mane tikras vikingų karalius.
  • -Kas tokie? Kur bėgat kaip akis išdegę? Kas jus vejasi? Kapitone žiedinė gynybą, kulkosvaidžius paruošti, šaudyti be įspėjimo,- sukriokė kariškis ir visi likę kariškiai pradėjo lakstyti kaip be galvos.

Kariškių prožektoriai pradėjo naršyti aplinkinius krūmus ir medžius ieškodami grėsmės. Tai vienoje pusėje, tai kitoje girdėjosi nežinomi garsai, iš tolumos sklido tylus dūzgimas, kuris palaipsniui tai garsėjo tai darėsi tylesnis. Dūzgimas tarytum neturėjo garso šaltinio jis pradėjo sklisti iš visur ir iš niekur į visas puses ir vienodu tembru.

Vedlys staiga mostelėjo ranka ir piktai nusispjovė ant žemės.

  • – Palauk palauk, daugiau apie tą kariškių vadą. Gal matytas kur, gal daugiau ką nors girdėjai? Reikia žinoti ko laukti pas Sidorovičių ar Bare. Nejaugi vėl valdžia pas kariškius pasikeitė?
  • – Apie jį konkrečiai nežinau daugiau nieko, tik sklido gandai kad kariškiai vėl sužvėrėjo, bare pradėjo šmonus daryti, stalkerius į mašinas krauna kaip malkas ir išveža nežinoma kryptimi. Vienas stalkeris pasakojo, kad po „švelnios“ apklausos neteko puse dantų, o vėliau išvežė toli nuo zonos ir išmetė kaip kokią šiukšlę be maisto ir vandens. Sakė, kad jam vienam iš penkių tik pasisekė vėl gyžti aplinkeliais į zoną. Kalbėjo, kad Z grįžo.

Vedlys susiraukė dar labiau, kelis kartus persižegnojo, nukreipė akis į dangų sumurmėjo tarytum seną užkeikimą. Išsitraukė pakelį cigarečių ir godžiai užsirūkė. Paleidęs kelis dūmus, giliai susimastęs tarė:

  • – O neminėjo nieko apie praporą? Nes galvon ateina tik viena siaubinga mintis… „Z“ ne kas kitas kaip Zadovas, jeigu karo lauko tribunolas jo nepasodino iki gyvos galvos, vadinasi baigėsi gyvi liudininkai galintys papasakoti apie jo darbelius Zonoje. Dabar bus išvis neįmanoma Zonoje gyventi. Pradės jis keršyti visiems, neužtenka, kad monolitas pradėjo visiems subines drąskyti… Tesk.
  • – Kur aš baigiau? Tai va, kariškiai laukė gal keliolika minučių garsas kaip buvo taip ir liko. Bet kitos grėsmės nebuvo. Staiga Varžtas nieko netaręs atsistojo pasisuko į zonos centrą garsiai tarė: – Jis mane kviečia. – Ir lėtu žingsniu pradėjo eiti. Kariškiai pradėjo šaukti, kad čia zombis. Jų vadas tas šunsnukis, spyrė Varžtui per kojas, lėtai prikišo peilį po kaklu, tada pasisuko į mane, šyptelėjo ir truktelėjo peilį. Jo akyse mačiau kažkokią ugnelę, o kol Varžtas nenukrito ant žemės ir neišleido paskutinio atodūsio jis žiūrėjo man į akis ir tik laukė, kad aš sujudėčiau. Netikėtai vienas iš kariškių nualpo, po kelių minučių kitas, jų vadas pačiupo raciją davė nurodymus. Nualpusius kariškius sumetė į transportą, sulipo patys, įmetė ir mane ir skubėdami pajudėjo link savo bazės, taip maniau. Viena ausim girdėjau kaip per raciją kalbėjo apie mentalinę ataką, mokslininkų skubinimą dėl apsauginio šalmo ar panašiai.

Laukite tęsinio……

Updating…
  • Krepšelyje nėra produktų.