fbpx

**** WHISPERS S01-EP03 ****

Karinėje bazėje mane įkišo į narvą ir kurį laiką nebekreipė dėmesio. Tada atėjo porelė ir nusivedė pas bazės viršininką. Tas vyrukas atrodė normalus, gal kiek griežtas… Pasiūlė vandens ir pradėjo pildyti kažkokius dokumentus karts nuo karto pažvelgdamas į mane. Praėjo gal pusvalandis. Kojos spyriu atsidarė durys, įbėgo intendantas:

  • – Trečią blokpostą užpuolė nežinomi stalkeriai, visi mūsiškiai nužudyti, papildomos amunicijos dėžė pavogta. Reikia organizuoti greito reagavimo būrį ir prašukuoti apylinkes.
  • – Ramiai ramiai, kas užpuolė? Kiek žmonių? Ar yra dar kokios nors informacijos, nes pasiųsti dar būrį ir jį prarasti naktį būtų lengviau nei lengva. Tegul praporas sutvarko šį reikalą, jį tam ir grąžino.

Intendantas pabalo, bet apsisukęs išėjo lėtai uždarydamas duris.

  • – Jūs, jaunuoli, patekote į nepavydėtiną padėtį, – pradėjo bazės viršininkas. – Pas mus dabar pilna karinė parengtis, visi ant ausų bėgioja. Tau nėr ko žinot, bet, kad tave čia gyvą pristatė kažkokia likimo ironiją, pagal dabartinę situaciją tave turėjo vietoj nušauti ir net nelaidoti. Nors tu gali būti ir naudingas…. Jeigu turi kokios informacijos klok, nes liko tik pasirašyti tavo likvidavimo dokumentus ir įvykdyti nuosprendį.

Čia aš papasakojau bazės vadui tai ką pasakoju ir jums. Tik nuslėpdamas tam tikras detales, kurios neesminės arba galėtų kitaip paveikti Zonos gyventojus.

  • – Na, daugelį dalykų mes ir taip įtarėm tik dabar viskas pasitvirtino. Oi tie baltaskūriai mokslininkai, tikriausiai trina dabar rankomis, drabstosi seilėmis ir šoka polką su ragučiais, kad turės galimybę vėl į Zoną savo civilius snukius atitarabaninti. Vėl norės įsikurti kur toliau nuo mūsų, kad jų kontroliuoti negalėtumėm.

Bazės vadas sėdėjo susimastęs, vienos rankos pirštais barbeno į stalą, kitoje sukiojo pieštuką. Akyse matėsi nuovargis. Ant stalo stovėjo seniai atšalusi arbata. Pasigirdo tylus barbenimas į duris. Bazės vadas lėtai pasuko žvilgsnį į duris ir be jokio noro tarstelėjo.

  • – Užeikit.

Durys prasivėrė ir į improvizuotą kabinetą įėjo kariškis.

  • – Viršininke, Zadovas šukuoja apylinkes, dabar pats laikas apsispręsti ką darom su šituo. Galim deportuoti arba panaudoti kitaip,- kariškis šyptelėjo.
  • – Hmmm, ne, šitas pasirodo moka išgyventi, turiu minčių jį padaryti mūsų akimis Zonoje, nes turime bėdą su informacijos rinkimu. Mes kontroliuojame mažą dalį teritorijos, stalkeriai vis praslysta į Zoną, kontrabandos kelių nežinom, o surinkus pakankamai informacijos apie anomalijų ir radiacijos zonas galėtumėm paleisti būrius giliau į miškus nebijodami, kad jie ten ir liks.
  • – Tai ką, mes dabar į kariškius imsim Stalkerius nelegalus?
  • – Ne, oficialiai neimsim, bet kaip ir sakiau galime užmerkti akis, jeigu gaunam patikimos ir geros informacijos.

Bazės vadas pasisuko į Flow.

  • – Tai va, sprendimas priimtas, tau pasisekė galėsi dar kurį laiką pagyventi. Kad nekiltų nereikalingų klausimų visą informaciją neši mokslininkams, jiems irgi bus naudinga, o jie perduos mums.

Flow pasimuistė, atrodė kad visai nieko galimybė sveikam išnešti kailį. – Su viskuo sutiksiu, o kai paleis, gaudyk vėją laukuose, -mąstė jis o garsiai paklausė:

  • – O kokia informacija reikalinga, o kokia ne? O jeigu bus kokia nors svarbi kurios mokslininkams nereikia žinoti, bet jums jinai bus neįkainojama?
  • – Jau seniai sudarinėjame anomalijų žemėlapį, darome pavojingų bei radiacija paveiktų teritorijų identifikaciją, renkame informaciją apie stalkerius zonoje, kur jie miega, valgo, šika ar geria, iš kur Zonoje ginklai, šaudmenys ir visa kita. O, kad būtum suinteresuotas nedingti, pasiūlysim tau tokį variantą. Jeigu informacija gera, mokslininkai išduos tau oficialų popieriuką, su juo galėsi pas intendantą pasipildyti šovinių atsargas.
  • – Kaip aš iki jūsų daeisiu, jeigu jūsiškiai nuo blokposto šaudo į viską kas juda?
  • – Na čia jau įjunk savo fantaziją. Aš informuosiu budinčius, kad gali ateiti stalkeris su leidimu iš mokslininku. Ir dar, apie mūsų susitarimą žinos tik keletas kariškių, todėl jeigu Zonoje pagaus tie kurie nežino, tai jau bus tavo problemos.

Flow pilkoji smegenų masė pradėjo virti: – Ir naudinga, ir ne taip sunku, ir papildyti atsargas galima, viską reikės gerai apgalvoti.

Bazės viršininkas atbula ranka mostelėjo intendantui, atseit išmesk jį iš čia. Užsidarius durims jis pasiėmė užpildytus blankus ir sudėjęs į peleninę uždegė popieriaus kampą.

Tyloje girdėjosi kaip vienas iš stalkerių bando su titnagu įskęlti ugnį, kibirkštėlės krito ant drėgnos žolės ir seno laikraščio. Po kelių bandymu laikraštis plykstelėjo maža ugnele, į viršų pakilo dūmelis. Vedlys iš lauželio paėmė degančią eglės šakelę ir prisidegė suktinukę.

  • – Tai sakai dabar galima prekiauti informacija su mokslininkais ir iš to dar užsidirbti?
  • – Tikriausiai, nežinau, bet mane paleido. Gražino mano seną pistoletą davė 10 kulkų, konservų dėžutę ir spyrį į užpakalį.
  • – Tai nori pasakyti, kad čia išpūtęs akis iš laimės bėgiojai?
  • – Tai jau tikrai kad ne, aš pasakoju tai ką atsimenu.
  • – Tai va, išspyrė mane iš kariškių bazės aš daug negalvodamas pasileidau link Sidoro. Jau nuo seno jis žinomas kaip patikimas pagalbininkas laisviesiems stalkeriams. Visada padės žodžiu, patarimu ar kokį darbelį numes. Nusigavau iki Sidoro neįtikėtinai saugiai, keletas bandiuganų tik buvo pristoję ir reikalavo duoti jiems cigarečių, bet apžiūrėję mane suprato, kad nieko nepeš todėl greitai praleido. Prie Sidoro bazės ruseno lauželis, bet aplinkui nieko nebuvo. Tyliai pabarbenau į duris, visgi naktis, lėtai atidariau ir užėjau į vidų. Prie Sidoro stalo stovėjo ne Sidoras bet žiauriai matytas stalkeris. Sena „sporto“ kepurė, tokią nešiojau vaikystėje, juoda su raudonais apvadais, veidas purvinas, didžiuliai akiniai. Sena melsva tielagreika, kaip nebūtų keista, švari. Ant stalo atidaryta šovinių dėžutė, dokumentų ir knygų krūvelės. Man pakirto kojas, galvoje mintys, kad Sidoro verslą perėmė kažkuri frakcija, kad apiplėšimas. Galvoje praskriejo planas kaip greitai spėsiu išsitraukti pistoletą ir per kiek žingsnių spėsiu pribėgti prie durų. Ačkarikas lėtai pasuko į mane akis, tokias pamišusias, bėgiojančias iš vienos pusės į kitą. Šyptelėjo balti dantys.
  • – Baisu ane? Nepergyvenk Sidoras miega taip, kad netriukšmauk, mane jis pasamdė padėjėju, nes mane zonoje beveik visi pažįsta ir gerbia.

Vienas stalkeris kažką sušnabždėjo kitam į ausį ir Flow pasakojimą nutraukė garsus stalkerių žvengimas. Vedlys piktai pažiūrėjo į stalkerius. Tie nustojo garsiai žvengti, bet vis tiek kikeno. Vedlys nesupratusiom akim žiūrėjo į juos.

  • – Jūs kažką žinot ko aš nežinau? – pakankamai piktai tarė Vedlys.
  • – Taigi čia ne kas kitas o Serioga, jį visi žino, jis tikriausiai net kontrolierių prajuokintų, toks jau jo būdas. Girdėjom, kad Sidoras jį samdo kai nori pailsėti. Seriogos reikia bijoti, bet ne dėl jo blogų darbų.
  • – Sakai Serioga, na tai Sidoras tikriausiai nori padaryti savo verslą dirbantį 24 h per parą, logiška pakankamai. – Tarė Vedlys, prikišo pirštą prie lūpų, atseit tylos, ir linktelėjo Flow, kad testų pasakojimą.
  • – Nu aš iškarto ir nesupratau, kad čia Serioga, bet čia neesmė. Tai va, ieškojau Sidoro, bet ne Seriogos, todėl persimetęs keliomis frazėmis leidausi link buvusios mokslininkų bazės, gal rasiu tą mokslininką, kuris nuo seno zonoje bastosi. Jis gali turėti informacijos kas čia vyksta zonoje, o gal ir kokios informacijos duos kurią galėčiau parduoti. Po keleto valandų pasiekiau buvusį mokslininkų bunkerį, dėje ne mokslininkai o banditai ten savo bazę įkūrė. Dar prie mirusio ežeriuko mane pačiupo iš miško tankmės išlindę du vyrukai su treninguotomis kelnėmis ir senais AK‘sais. Apieškojo, apžiūrėjo ir nutempė prie bunkerio įėjimo. Šalimais degė laužiukas apšviesdamas ratu susėdusius Banditus, iš bunkerio gilumos išlindo vyrukas: lakuoti batai, tamsus kostiumėlis, odinis ploščius, kaklaraištis, rankose senas aptrintas lagaminas, ant rankos blykščiojo laikrodžio ciferblatas. Mano akys išsprogo, tarytum atsidūriau Londės verslo centre per biznio pietus. Jis kalbėjosi su Banditų vadu.
  • – Ar girdėjai apie ką? – nerimastingai paklausė Vedlys.
  • – Ką kalbėjo, nelabai girdėjau tik nuotrupas, ginklai, šoviniai, pristatymas, kalbėjo apie dokumentus ir panašiai. Kas banditų vadas irgi nemačiau, o pagal balsą neatskyriau, jis stovėjo šešėlyje, tik rankoje suko nesveiko dydžio dantį, apie tokius kalba stalkeriai naktimis prie laužo, turėtų priklausyti Chimerai ir ne kam kitam. Kostiumuotasis paspaudė ranką Banditų vadui ir lėtai, bet užtikrintai išėjo į tamsą. Banditų vadas akimis jį nulydėjo, atsisuko į mane, nužiūrėjo nuo galvos iki kojų.
  • – Ko reikia jaunuoli? Ieškai darbo, pramogų, išgerti, aštrių pojūčių?
  • – Ne, šiaip vaikštau, žiūrinėju, ieškau ko vertingo. Apsimečiau durneliu naujoku, kuris dar nepatyrė Zonos žiaurumo.
  • – Tai sakai vaikštinėji, ieškai, tai va pasakysiu, kad radai jau. Pagalvokim kuo tu mums gali būti naudingas, ir nustok drebinti kinkas, tavęs niekas nesiruošia žudyti. Taip taręs Banditų vadas prisidegė cigaretę, užtraukė dūmą, bet liko stovėti šešėlyje.

Toli horizonte naktinis dangus nušvito mėlyna pašvaiste, tylus dundesys lėtai nusirito per Zoną. Ausyse pasigirdo piktas zyzimas ir neaiškus triukšmas. Jausmas buto toks kad viskas kas gyva pradėjo skleisti garsus, medžiai, krūmai net žolė ir akmenys tarytum atgijo, kalbėjo, dūsavo. Aplinkui laužą sėdintys Banditai staiga nukrito ant žemės ir pradėjo raitytis iš skausmo, susiėmę už galvų, burnos pražiotos, bet neišleido nei garso, veidai balti perkreipti skausmo, iššokusios venos ir šalto prakaito lašai priminė siaubo filmo sceną. Tik Flow sėdėjo ir nereagavo, jis lėtai atsistojo, pasisuko į horizontą ir lėtu žingsniu nuėjo į tamsą neišleidęs nei garso.

  • – Tai va, paskutinis dalykas ką mačiau tai buvo banditų bazė, manau tai buvo prieš kelias dienas, po to nieko nepamenu tik jūsų veidus kaip per sapną iš kurio jūs mane pažadinot.

Ketveriukė sėdėjo nebyliai nuleidusi akis į šokančią laužo ugnį. Ramus vėjelis iš miško nešė tylius nakties garsus, karts nuo karto girdėjosi lapų šnaresys ir lūžtančių šakų garsai. Zonos padarai laikėsi pagarbiu atstumu nuo laužo šviesos. Rytuose dangus nusidažė kruvina raudona spalva, naktis traukėsi ir artėjo nauja diena. Netikėtai horizontas nušvito mėlyna spalva, per Zoną nuvilnijo nematoma banga. Visi kas buvo zonoje tarytum sustingo. Ketveriukė pradėjo sunkiai kvėpuoti, atrodė, kad net oras sustingo ir kiekvienas įkvėpimas buvo persmelktas skausmo. Sukaupęs visą savo valią Vedlys iš kišenės išsitraukė švininę dėžutę, atidarė dangtelį… Dėžutės centre gulėjo mažas mėlynas kristalo gabalėlis. Dabar jis švietė ir pulsavo, staigus kristaliuko mėlynos šviesos pliūpsnis apšvietė stalkerių veidus. Stalkerių veidai sustingo, pamėlo, akis aptraukė rūkas, Flow iš nosies nulašėjo keli kraujo lašai. Stalkeriai lėtai atsistojo ir lėtu, kliūnančiu žingsniu patraukė į pašvaistės pusę. Vedlio galvoje sveiko proto likučiai bandė pasipriešinti, ištrūkti iš šio kaustančio narvo. Akyse aptemo, jis pasinėrė į absoliučia tamsą. Begalinėje juodoje tuštumoje pasigirdo tylūs, gundantys, bet tuo pačiu metu ir grąsinantys, kažkur kviečiantys, tūkstančių balsų ŠNABŽDESIAI.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Updating…
  • Krepšelyje nėra produktų.