SAGA. ZONA S03 EP01

Beveik vidurnaktis, lauke vėsi ir darganota naktis, debesys paslėpė mėnulį ir pasidarė visai tamsu. Kelyje šiurena vos-vos girdimi žingsniai, siluetas juda sparčiai, bet beveik nepastebimai. Danilui po ilgo ir varginančio žygio liko keli šimtai metrų iki saugios zonos. Į priekį veda mintis apie šiltą gėrimą ir tamsi būtybė dar labiau paspartina žingsnį.. “Nee, dar negalima

Displaying 27972388_2006408676055859_1158669703341515504_n.jpg

atsipalaiduoti, tiek nedaug liko..” išgirdęs kažkokius garsus iš miško tankmės Danilas ranka patikrina nupjautvamzdzio rankeną.

Taip, prie baro dabar ramu ir ranka pastumia duris, pro durų plyšį prasiskverbia blanki šviesa, visai negaivus bet šiltas oras lydymas cigarečių dūmų. Danilas lėtai, bet užtikrintai atidaro duris ir žengdamas vidun stengiasi kuo greičiau visus apžiūrėti.

– Ee! Danil, idi siuda! – nuo tolėliau prie sienos esančio staliuko mojuoja Petruha – tvirtas, neaukštas, buka nosimi vyriškis.  

Danilas jam linktelna ir nueina prie baro.

– O, sveikas, kaip grybų medžioklė? – pašaipiai klausia linksmai nusiteikęs barmenas.

– Gerai, bele pats nebuvau sumedžiotas.

Danilas neatkreipdamas bereikalingo pašalinių dėmesio barmenui kažką perduoda ir barmenas iškart pradangina gautą paketą.

– Mhm, ok, tai valgysi?

– Ne, tik gal šiltos arbatos ir kažką, kad greičiau šiluma išsivaiksčiotu, – padeda savo puslitrinį puodelį, kurį barmenas pripildo karštos arbatos.

Danilas stebėjęs garuojančią arbatą kilstelna akis.

– Tai taviškiai ten jau pradėjo vakarą, turi keletą patronų.

– Nu davai, sėsk, ką ten prie to baro žaidei, a? papasakok, kaip tavo romantiškas pasivaikščiojimas zonoj, radai? – Petruha padaro vietos ant suolo. Prie stalo sėdi dar keletas pažįstamų. Vaikinai pavargusiomis akimis nutilę žiūri į Danilą. 

– Tu matai, pacanas, pasivaikščiojo ir grįžo. Ko toks nusipisęs? A?

– Nu ne už kampo gi ėjau patampyt..

– E, o rimtai, kaip ten su tais keliais, praeinama?

Danilas pakraipo galva ir pakelia puodą arbatos:

– Jo, praeinama, anomalijos pasivaikščiojo, bet praeit galima.

– Tai radai ką įdomaus? Radai tą?

– Neradau… lievų tik radau, biškį šiaip chabaro.. Bet sutikau Michalkovą.

– Tą senį? Vėl girtas pasakojo apie anuos laikus ir kaip ilgai jis zonoj gyvena?

– Ne, senis nebegeria ir dabar apie vaiduoklius pasakoja.

Petrucha atvertė dar vieną stikliuką.

– Galvojot negrįšiu?- išsišiepė Danilas.

– kad nepridulkėtų,- mirktelėjo Petrucha ir visiems papilstė –  nu ką, tai už vaiduoklius.

Danilas palaukė kol visi sudės stikliukus ant stalo ir keletas veikėjų baigs raukytis.

– žodžiu, Michalkovas prisiekinėja matęs Kudarovą. 

Guviai galvą kilstelėjo, stalo gale sėdintis Tolikas – kūdas aukštas, kažkokiom šlangom apsikarstęs stalkeris:

– Tai čia gi tas daktaras, ane?

– Tipo matė pelkių daktarą? Ir kas čia tokio?

-Nu esmė, kad jis yra tikras, kad matė jį jauną lygiai tokį kaip prieš 30 metų. Matė keletą kartų zonoj – ramiai atsakė ir išgėrė dar keletą gurkšnių arbatos. Tiesa, arbata buvo ne tokia jau ir skani, bet Danilas apie tai negalvojo.

– Ir? Ką anas jam sakė?

– Tame ir esmė, kad nieko nesakė, panašu kad Kudarovas, taip sakant daktaras Q, nelabai mato mūsų pasaulį. Karoče, vaikinai, Michalkovas pasakojo, kad Jaunasis Kudarovas kažko ieško zonoj, klaidžioja, ir lyg su savimi šnekasi. Nu dar būtų kaip pasakos apie vaiduoklius, bet kad ir mokslininkai kažką panašiai aiškino, tipo kažkokia anomalija ten laika iškreipė, erdvė sujungė, tai strojina visus dabar neaišku ko ieškoti. 

Senka, visas purvinas, pajuodęs, bet gyvų akių stalkeris, pradėjo įnirtingai pirštu baksnoti į stalą, po jo pirštu buvo kažkokia keverzonė, bet ėjo įskaityti kas pasirašė “Igor”:

-Pacany! Pamenat buvo ta istorija apie radio pranešimus iš anapus, kažkas ten rado tą Igorį.

– Jo tikrai buvo, daug kas girdėjo tuos pranešimus, bet baigėsi. Sako, kai surado Igorį ar tai tą kažkokią ekspediciją..

– Danil, a nesakė kaip tas vaiduoklis atrodo? Kaži jei į tokį pykstėlėjus?

– Nu, blin, gal geriau tu nepykstėlk, žinai, kad gali blogai baigtis. O kaip atrodo, tai aš nelabai supratau, tipo panašus į stalkerį, bet lyg su kažkokiu apsauginiu kostiumu, nepamenu aš tų pavadinimų, bet tikrai sakė kad šviesus, nebet ką nuo lietaus būna užsidėjęs, nors ir nelyja.

– Aha.. jasna, tai ką, dabar ieškosim ne tik chabaro bet ir vaiduoklių?- iš tono buvo sunku suprasti Senka rimtai klausia ar šaiposi.

Petrucha sau įsipylė ir maktelėjo dar vieną:

– O nx mums tas vaiduoklis, kravasosų mažai ar ką?

Visi vėl sužiuro į Danilą, lyg anas dar kažką žinotų. 

– Nuu.. nežinau, aš tai noriu išsiaiškinti kas ten kaip, kad čia taip miglotai viskas. Buvau dar Karabanovą sutikęs, tas sakė ir girdėjęs apie vaiduoklį, bet pats jo nematė. Tik va kaip prasidėjo vaiduoklio istoriją, tai pelkių daktaro nematyt. Sako gal susiję. Anas man pasakojo tokį nutikimą: sako stepėj pamačiau daktarą, kiesaro turėjau norėjau atiduot, beveik pasivijau, tik atgal pažiūrėjau, ar kas manęs nesiveja. Tik akimirkai, atsisuko – ir neber daktaro. Nei pėdsakų nieko neliko. ” ta va, patys spręskite, kas kam vaidenasi.

– Mhm.. visoj zonoj kažkokios nesąmonės, visi vėl kažkokie įsitempę, tik vaiduoklių ir trūksta.

– Ką, ble, patinka istorijos?! – piktai sušuko Petrucha nuo kito staliuko persisvėrusiam stalkeriui.

– Aa, nuu, sorry, vaikinai, biški nugirdau.. bet.. nuu.. žiekit, aš šį tą ir pas mokslininkus girdėjau.

– Tai gal per dideles ausis turi?

Danilas uždėjo ranką Petruhai ant peties, kuris jau buvo atsisukęs į jauną vaikiną. 

– Nenada… Pacancik, nu tai papasakok.

Jauno vaikino akys sužibo, pečiai išsitiesė, tai iškart pastebėjo Danilas. Visi suprato.

– Ee, net negalvok, nieko negausi, bet galėsi ausis pasilikt. Dw, tik pasakok.

Vaikino veidą apleido pelno išraiška, bet mintis, jog ausys liks ten kur priklauso, buvo pakankamai motyvuojanti.

– Nuu, daug aš ten negirdėjau.. nu apie energijos pliūpsnius, G-rad intensyvumo pokyčius.. ir dar tipo mokslininkai surinko kažkokios info, apie artefaktus ar tai jų derinius..

Danino veide nesujudėjo nei vienas romėnėlis ir jis  įdėmiai stebėjo vaikiną, bet likusių kompanijos stalkerių akyse buvęs susidomėjimas ėmė blėsti ir keistis į kažkokį rustų, veriantį žvilgsnį. Jaunuolis, jau kiek nervingai tęsė toliau:

– Taip taip, lyg ir nieko ypatingo, bet esmė, kad jie kalbėjo apie poveikį laikui ir erdvei. Dar minėjo kažkokią zonos lervą ar kirmgraužą ir kad tai labai pavojinga.

– Kažkoks čia briedas.. – nusispjovė Petrucha ir atsisuko atgal prie savo stalo. Danilas dar keletą sekundžių stebėjo jaunuolį vertindamas ar jo pasakyti žodžiai tiesą ar jis tik taip bandė išsisukti iš nepalankiai susiklosčiusios situacijos.

Kojas gerokai maudė po ilgos kelionės, kūnas buvo nebepakeliamai sunkus, bet alkoholis puikiai panaikino galvos skausmą. Danilas mėgavosi tuo jausmu, kai pavargusios kojos pagaliau ištiestos, akių atmerkti neįmanoma, bet mintyse vis dar sukasi girdėti pasakojimai apie daktarą.

– Psst, Danil… miegi? – mintis pertraukė tylus Toliko balsas

– Miegu…

– Klausyk, mes dar su Senka pašnekėjom.. gi turi būti kažkiek tiesos tose istorijose, ką manai.

Danilas nenorėjo nieko atsakyti, mintyse stengėsi kiek galima detaliau prisiminti matytą vaizdą. Pamiške.. Rūkas.. vėjo beveik nėra, zonos kvapas.. Jokių garsų.. Tik gelia sušalusias rankas..  bet kas ten vos įžiūrima, lėtai juda kur prasideda pelkes?..

***

Šarūnas Aukštakalnis

Updating…
  • Krepšelyje nėra produktų.