SAGA. ZONA S03 EP01

Dar vienas įprastas ir ramus rytas zonoje, tolumoje, bet aiškiai krebžda kravasosas, šitas kažko nenori eit į dienos šviesą, nors ir užuodžia žmones.. Šalia gerai praminto takučio, lyg ir pasislėpę lyg ir ne, guli du tipai su automatais, nuo jų sklinda savotiškas vyriškas kvapas gerokai susimaišęs su alkoholiu, gal pastarasis ir atbaido kravasosą. Akivaizdu, kad vaikinai nei kiek nepergyvena dėl jo. Staiga vienas atsimerkė ir atsisėdo, akys nejuda, atrodo lyg plėšrūnas pajutęs grobį. Jo draugas vis dar guli, labiau atrodo kaip negyvas, tik matosi kaip kilnojasi krūtinė. Pirmasis priklaupė, tyliai užtaisė AK47 ir laukia.

Displaying FB_IMG_1598447047413.jpg

-Aaahhaa! Čyki bryki! – šaukia Antoška šokdamas iš krūmų. “Blin, kas vyksta?!” nieko nesuprasdamas, dar nespėjęs atsibusti, kartu su juo pašoka ir Niko. 

Jo, Antoška pamiegot nenusiteikęs.. Vakar gerai pasėdėjom, nevieną butelį damušėm. Jis, blet, švintant čia šokinėja ir kokio bybio? Vos išlaikau atmerktas akis, bandau suprasti ką jos man rodo, o galva ūžia.. Ką matom? Gi du nususę stalkeriai.. Antoška užtvėręs keliuką smagiai į juos laiko nukreiptą kalašą.. 

– Nu? Kur einam, pacani? Ką atnešam taip anksti?  – žvaliai ir visai draugiškai klausia Antoška. Nesuprantu, jis vakar tiek išgėrė ir bl nieko?..

– Eemm, nu tai mes einam link pelkės.. šiaip, nieko neturim..

– Tai kad nėr čia praėjimo, ir kelias mokamas.

– Ne nu tikrai, va draugas mano.. negerai jam, serga, radiacija, dar kažkas.. norėjom bare pagalbos, bet nieko neturim tai… 

– Nu nu? Tai einat į pelkę skandintis dabar? 

– Ne.. sakė ten galima daktarą rast.. tas gal padės..

Antoška pradėjo juoktis.. -Daktarą.. kad jus nerasit jo, gi aiškiai nežinot kelio.. bet mes va galim padėt, – stuktelna man kumščiu į petį – ane, Niko?

Aš dar visas guminis, pritardamas tik linksiu galva, o ten atrodo smegenų želė teliuškuoja. 

– Nu tai ką siūlot, nes niekas čia už dyką nieko nedaro.. Va, kuprinė tavo atrodo persunki..

Stalkeriam viskas aišku, be žodžių, nenoriai paduoda kuprinę. Imu tikrint. Skudurų, kažkokių.. aa vo, trys kulipkos, nekažka, bet tiks. Biškį radų, tik koks dvacokas blin.. Konservas.. ai, px, lai turi tą konservą, kišu atgal į kuprinę. Ir! Pusė butelio vodkos! Šitą imam. Atiduodu kuprinę.

– Silpnai, vyrai..

– Tai gi sakėm, kad nieko neturim.. – stalkerio veide vos vos pastebimas nerimas, bet balsas ramus

– Gerai, nu eikit tada, ieškokit, tik nėr čia praėjimo. Reiks sukt atgal.

– O tu tikrai žinai apie pelkių daktarą? – stalkeris aiškiai išmano sitą žaidimą..

– Tai aišku, aš tau ką, į melagį panašus?

Stalkeriai susižvalgo ir paduoda dar keletą susuktų kupiūrų.

– Cha! Subinėj laikei? Gerai.. tai va, pernai.. pernai reikėjo eit į pelkę, o dabar bybis žino kur tas jūsų daktaras. Kažkas jį matė toj pelkėje, bet tik vieną kartą prie užtvankos ir vsio. Pernai daktarėlis kažko ieškojo. Kalbos eina, kad anas visai išprotėjo.. Vsio, davai. Ai, ir aš mačiau ką ten turi, žiūrėk, elkis protingai.

Stalkeriai ramiai pro mus praeina..

– Niko, matei, anas triusikuose PMą paslėpęs laikė.. – žvengia Antoška.

– Nu.. – man burna visai išdžiūvus..

– Ką nu, ką nu?. Atsigauk jau, va turi pachmieliukui, davai einam.

<…>

Pavlikas ir Šponkė praėję banditus kurį laiką ėjo tylėdami, gal klausėsi ar jų neseka.. Vienas kūdas dvimetrinis, kitas mažiukas vos metro šiampenkių.. 

-Tfu, ble, sučeros, utėlės, viską atimt nori..

– Konservų paliko..

– Bet dėl daktaro apipiso, aišku, buvo kad apipis, reikėjo sušaudyti juos!

– Aha sušaudyti.. bybiu turbūt gaiduką būtum spaudęs..

– Užtat PMas liko su manim ir dar dėtuvė pilna – Pavlikas ištraukęs pistoletą pakraipė, – Šponkė, a jei tikrai tas daktaras išprotėjo? Tu gi mūsų smegenys, a kūnas be smegenų.. vsio?..

-Pavlik, ką smegenys tau sakė?

-Mažiau šnekėt, daugiau galvot, ok, Pavlikas galvos.

Stalkeriai sustoja prie sankryžos, atrodo ramus ir šiltas rytas. Mažiausiai norėjosi sutikti dar vieną banditų grupę.. Batai sudrėkę nuo rasos ir norėjosi kiek pailsėti rytmečio saulėje, bet zonoje tai bene blogiausia poilsio vieta stalkeriui. Šponkė pasuko link tankesnes augmenijos ir pasiekęs šešėlį pritūpė.

– Ką darai čia?

– Šiksiu blin, – ir Pavlikas jau pasisuko eit į šoną, – ateik čia, – Šponkė jau nusiteikęs rimtai ir nebejuokavo.

-Galvojau tu tikrai šiksi.

 Šponkei išlankstant žemėlapį, Pavlikas dar kartą apsižvalgė: niekas jųdviejų nemato, gerai.

– Pavlikai, tu viską atsimeni? Kur rodė toliau eiti?

-Pavlikas atsimena viską!

***

Šarūnas Aukštakalnis

Updating…
  • Krepšelyje nėra produktų.