Story LT Last Chance

 

        Rytas slėgė savo rudeniška drėgme, ir amžinoje Zonos tyloje skambėjo nauja emocija. Nuo to momento, kai Baryga išdavė žmones ir       aktyvavo Svajonių Pildytoją, viską sukaustė nerimas, kuris dabar mutavo. Už išvartos pasislėpęs Kamaras slėpdamas žariją rankoje, rūkė papirosą ir svarstė, kas tai per jausmas. Tarsi kažkas pažįstamo, bet seniai pamiršto.

 Rūke trakštelėjo vasaros karščio išdžiovinta šaka, tačiau Kamaras nepanikavo. Rasti jo niekas neras, o pačio drabužiai buvo tokie nugairinti Zonos, jog kvapo nei mutantas, nei retas užklydęs plėšrūnas nepajaus.

 Tuo metu blokposte stovėję kareiviai, tingiai, tarsi snūduriuodami, stebėjo tolumoje šmirinėjantį snorką ir laukė, kol šis priartės per kovinį atstumą.

  • Klausyk, o tas naujas, Karabanovas, jam kas? – paklausė nutrintos milinės kišenėse rankas besišildantis kareivis, žiūrėdamas kažkur į pašiūrės vidų.
  • Tu ką turi omeny? – be realaus intereso akyse tarstelėjo antrasis sodriai nusispjaudamas snorko link, nes šis laikėsi per pagarbų atstumą. – Neis artyn, aš tau sakau – jie jaučia.
  • Na, kad jis atmerktom akim miega. Šiurpu man į jį žiūrėt.
  • Kai į kareivines grįšim, duše pastebėk jo krūtinę. Dėl to jis atsimerkęs ir miega.

 Nutrintos milinės kišenėse nervingai susigniaužė kumščiai, bet kareivis daugiau klausinėti nepanoro.

 Tolumoje pasigirdo artėjančio uaziko dardesys ir abu kareiviai atsiduso – paskutinėmis savaitėmis budėti teko daugiau, bet ir keisti pradėjo dažniau. Kodėl – niekas tiksliai ir nežinojo.

 

 

Šarvuotos bunkerio durys sudunksėjo.

  • Ko reikia? – piktai šūktelėjo ant kušetės snaudęs vojenstalas, kurį vieną paliko „na, jeigu kas ateis“, jo kolegos.
  • Aš pas Zadovą, Paršyvcas, stalkeris. Turiu jam informacijos.
  • Nėra Zadovo, ne nežinau, nėra seniai, Eik šalin! – jam šūktelėjo vojenstalas atsakymus į visus standartinius klausimus.

 

Vojenstalas vėl pradėjo merktis, tačiau staiga, tarsi prisiminęs kažką svarbaus pašoko ir patamsyje kliūdamas ant žemės gulinčių daiktų, paknopstom prišokęs prie durų atvėrė skląstį ir šūktelėjo nueinančiam stalkeriui pavymui:

  • Palauk, grįžk, man sakė tave priimti.

 

Stalkeris sustotojo, akimirką tarsi svarstė, bet apsisuko ir grįžo atgal:

  • Iš tavęs 100 R. Pasakysiu ką žinau.
  • 100 R sakau. Tu manai, kad man čia smagu buvo šliaužti?
  • 50 ir dvi apkabos.
  • 75 ir dvi apkabos.
  • Gerai, tegu.

 

Stalkeris žiūrėjo, kaip vojenstalas skaičiuoja pinigus, atiduoda jam atsarginę apkabą ir ištraukia dar vieną iš savo AK. Nepritariamai palingavo galva, prieš įeidamas į bunkerį nusispjovė, bet kartu ir džiaugėsi, jog galės pradžiovinti šlapius kerzų autus ir truputį pailsėti.

  • Klausyk, džinsini, kavos turi?
  • Jo, turiu. Pasakok ką žinai.

 

Stalkerio pasakojimas buvo gana ilgas ir niūrus. Vojenstalo veidas vis niaukėsi ir niaukėsi, ir jis pradėjo gailėtis, jog nusileido savo smalsumui.

 

 

  • Drauge, leitenante. Raportuoju: Zonoje judėjimas ypač mažas. Šiandien nesulaikėme nė vieno stalkerio. Dolgo kanaluose – tyla. Banditų judėjimo nepastebėjome. Sidorovičiaus nėra jau antra para. Zadovo – antrą savaitę. Institutas bendrauja tik per interkomą – bunkerio neatveria. Čistoe Nebo – ryšio kanalais bendrauja daug mažiau ir tik nereikšmingomis temomis. Anarchistai…
  • Kokie dar anarchistai, seržante, Bezuchovai?
  • Svoboda, drauge leitenante. Senasis jų bunkeris tuščias, tačiau apleistas neseniai. Dar tvyro kvapas. Nors, gal kvapas ten jau įsigėręs, tai gali būti, kad ir neaišku kada.
  • Seržante, joptvašmat. Faktais, faktais, man nereikia jūsų prielaidų. Negalvokite seržante.
  • Aha, taip. Atleiskit, drauge leitenante. Daugiau raportuoti nėra ką.
  • Aišku, laaaisvai, seržante. Klausyt mano komandos. Iš tiekimo išimat visus PKMus, dvigubai šovinių. Patruliai po 6. Papildomai UAZą maršrutu: radaro zona-institutas, kas valandą. Trys papildomi blokpostai: kas porą kilometrų pagrindiniu keliu, atskaita – kareivinės. Pelkę tarp Dolgo ir mūsų – užminuoti. Bokšteliuose – po du.
  • Drauge leitenante, užsirašiau. Leiskit klausimą?
  • Leidžiu.
  • Pagal jūsų planą, mes neturim tiek žmonių, jog padidinti patruliavimą.
  • Ar man jus mokyti, seržante? Neturim? Reiškias miegosim po 4 valandas.
  • Klausau leitenante!
  • Ir dar jeigu patruliai pastebės Zadovą ar buvusius vojenstalkus skubiai informaciją man ir iškarto ruošti operatyvinį būrį . Anksčiau ar vėliau mes jį rasim.

 

Juoda dublionke apsivilkusi, treninguota žmogysta tyliai sėlino mišku aplenkdama kelmus, senos spygliuotos vielos raizgalus ir kitas potencialiai pavojingas kliūtis. Tai darė natūraliai, tarsi atmintinai žinodama kur statyti pėdą. Pažvelgdavo žemyn tik tam, jog neužmintų sausos šakelės, kurių visai nemažai buvo prikritę. Vasaros kasmet buvo karštesnės, o atvykėliai iš Didžiosios Žemės sutartinai sakė – ne vien Zona sausroj.

 

Aplenkęs paskutinį, pelkėtą akivarą žmogus trumpam stabtelėjo ir tyliai praskleidė krūmus apžvelgdamas priešais atsivėrusią miško aikštelę, kurios priešingam kampe prie mažos buržujkės sėdėjo toks pat juodai apsirengęs siluetas, rūkė papirosą ir valė savo automatą. Ant šalimais stovinčios sudedamos kėdutės gulėjo pistoletas. Supratęs, jog ramu, stebėtojas išlindo iš krūmų ir iš karto kreipėsi į sėdintį.

  • Zdarov, bratan.
  • Zdarov, Lape, – Visva uždėjo spynos dangtį, tik plienas žlegtelėjo. Pertraukė spyną, įdėjo apkabą. Tada paėmė pistoletą ir įkišo į prie diržo prisegtą kabūrą. – Sėsk.

 

Lapė išsitraukė pakelį cigarečių, atplėšė ir atkišo Visvai. Tas paėmęs cigaretę prisidegė nuo papiroso ir jo likutį numetė į laužavietę. Abu užsitraukė, porą minučių tyliai rūkė, o tada Lapė atsikrenkštęs kreipėsi į Visva:

 

  • Ei, ataman, klausyk, reikalas yr. Čia toks stalkeriukas bazarą metė – visai rimtas reikalas atrodo. Sako armūcha pradės visus medžiot. Žiauriai tipo Zoną valys. Dvigubi patruliai, papildoma technika paleista. Visi kareivūkščiai į Zoną išsiųsti. Visus tipo ims, dolgovcus, mus, svobodovcus. Nu žodž. Be bazaro rauks.
  • Ir chule mums tuo tikėt? Tipo pirmas kartas, kai vojakos nusprendė judėt? Gal patikrinimui ruošiasi. Ką tu žinai?
  • Ne, nu čia tipo su Monolitu susiję, esmė tokia, kad jis rado raciją krūmuose, karinė su jų dažniais ir kol nepakeitė kodų – klausėsi. Sako, kad netilo jų eteris vabščie visą parą. Va. – Lapė iš užančio ištraukė karinę raciją ir padavė vadui.

 

Visva akimirką kitą padvejojo, tačiau paskui numetė nenaudinga ryšio priemonę šalia savo kėdės.

  • Tęsk, Lape.
  • Žodžiu, iš už kordono dabar atvarė GAZ66 pilną šaudmenų ir įrangos. Dvigubai ankščiau pagal grafiką. Mes šį kartą nieko negalėjom gaut – tiesiai pro perimetro apsaugą į sandėlius nuvežė. Taigi mes biškį ant ledo.
  • Lbet, Lape, primink man už ką tu esi pas mus? Už tiekimą ar ką?, – Janovo veidu šmėkštelėjo grimasa.
  • Ataman, aš nieko negalėjau padaryti, mūsų praporas pats nieko nežinojo. Dievagojasi, sakiau, kad skęsim kartu. Sako, kad neturi ką daryt. Yra kaip yra, kitą kartą praneš, jeigu pats žinos.
  • Atsipalaidavęs, padla. – nusispjovė Janovas ir sukąstais dantimis pagalvojo, jog banditai jau nebe tie. Per laiką sumažėjo gretos, nusilpo įtaka ir mažai, kas jų jau bebijo. – Gerrrai. Tai kiek mes turim laiko, kol mus užspaus?
  • Manau, jog parą, maks – pusantros.

 

Visva susiraukė per sukąstus dantis spjovė ant baigiančios degti cigaretės. Atsistojo ir metė Lape:

  • Rink šaiką. Galandam dantis.

 

 

Sauso ir šilto bunkerio prietemoje, kaip svirpliai, dūzgė, kaleno ir tyliai švilpė įvariausi instrumentai. Žalia šviesa mirgėjo monitoriai, o prie vieno iš jų, įsirėmęs į stalą stovėjo kombinezonu apsirengęs barzdotas vidutinio amžiaus vyras. Kelias minutes spoksojo į bėgančias teksto ir skaičių eilutes, atsiduso nusiėmė akinius, kumščiais patrynė raudonas akis, gurkštelėjo iš gertuvės, užsidėjo akinius ir vėl įsistebeilijo į ekraną. Praėjo dar keliolika minučių ir vyriškis atsidusęs šlumštelėjo į krėslą.Išsitiesę prie stalo, atidarė stalčių iš ten ištraukęs cigaretę, prisidegė ir giliai užsitraukęs užsikosėjo. Tarsi netikėdamas pažvelgė į ją ir numetė po kojomis. Šalia esančio kompiuterio ekrane atidarytame vidinės komunikacijos modulyje parašė:

„Rezultatai patikrinti. Gama radiacijos lauko išsiplėtimo matavimai sutampa su mikrobangų lauko spinduliuotės išsiplėtimu. G-rad energijos pokytis nuo vidutinio 18 keV iki 160 keV rodo, jog aktyvuotas antrinis energijos šaltinis. G-rad intensyvumo didėjimo nefiksuojama jau 72 val., todėl galima teigti, jog procesas buvo momentinis. Lauko žvalgų matavimai patvirtina anomalijų zonos centro koordinates, kaip paklaidą skaičiavimuose vertinant reljefo nelygumus. Antrinio (nedokumentuoto) reaktoriaus sprogimo hipotezė atmesta ne tik dėl nelogiškai ilgo veikimo be priežiūros neįmanomybės, tačiau ir dėl radiacinio lauko bei mikrobrangų lauko tolygumo bei padengimo plotmės. Mikrobangų lauko pakitimo dydis sutampa su istoriniais duomenimis, tačiau daryti prielaidos, jog tai būtent Monolito įtaka, vienareikšmiškai negalima. Rekomendacija: ekspedicija į anomalijų zonos centrą, vos tik profesoriaus iLdu kuriamas SPP-100 bus baigtas.

 

Seni medžiai ir jų išvartos pelkės pakraštyje. Niekas nedarkė miško vaizdo. Retai čia kas užklysdavo iskaitant monstrus ir mutantus. Eilinis žmogus niekuom nebūtu susidomėjas šia vieta, bet patyręs stalkeris galėjo susidomėti nes nebuvo girdėti jokių givybės ženklų. Toks sustingęs miško lopinėlis. Niekuom neišsiskiriančio  kalnelio šone buvo gerai užmaskuotos durys. Viduje tamsa, ant grindų mėtosi seni rakandai. Bunkerio gale lėtai  pulsavo mėlyna pašvaistė kuria skleidė nežinomas objektas. Mėlynas monolitinis kristalas.  Artėjant link jo svaigo galva, šviesa kvietė, viliojo, žiūrint į ją viskas aplinkui blanko. Užsižiurėjus į šviesą galima buvo nepastebėti  šalia objekto ant kelių klupančio samens.Jis tyliai ir nerišliai kažką murmėjo. Jo balso tembras sutapo su šviesos pulsacija, jausmas toks kad asmuo bendrauja su šviesa, kalbasi su ja. Žmogysta ištiesė ranką kurioje dar pulsavo širdis kuri prieš kelias akimirkas buvo gyvo žmogaus kūne. Staigus šviesos blyksnis nušvietė  visą bunkerį, pasirodo jo šonuose stovėjo keli stalkeriai. Stalkeriai kaip stalkeriai tik akys apsiblaususios ir nukreiptos į šviesą kuria rodėsi geria ir iš jos semiasi jėgos ir givybės. Po kelių sekundžių šviesos pulsavimas gryžo i pradinę būseną. Žmogysta lėtai atsistojo, pasisuko į likusius stalkerius ir tarė.

  • Mūsų norai pildosi bet monolitui reikia dar vieno